Čyru vyru

Čyru vyru vyturiukas

Čir vir vir jau parskridau.

Čyru vyru tikras vyras

Aš gimtinėj patapau.

Čyru vyru kur namai?

Mano mažas inkilėlis,

Mano sodai ir laukai.

Vilius Jakas, 5b

Kuriame akrostichus

APIE MANE

 

Vikriai ir greitai atlieku darbus.

Ilsiuos ir tinginiauju laisvalaikiu.

Liūdna ar linksma mano veide šypsena.

Turiu kačiuką, bet noriu šuniuko.

Ėjau vakar į parką, o šiandien būsiu namie.

 

Varnų mokykloje neskaičiuoju.

Ilgai galvoju, greitai padarau.

Šalta ar karšta aš visada sportuoju.

Ieškau išeities iš sunkios padėties.

Nemėgstu grybų, bet mėgstu grybauti.

Sunkiau sekasi rašyti, lengviau skaityti.

Klausausi ir dirbu pamokose.

Aukštai šoko mano katė- žemai tūpė.

Ilgai ir nuobodžiai skaičiau knygą.

Tylėti galiu, bet kalbėti labiau patinka.

Viltė Višinskaitė, 5b

 

Daug metų atgal, net vienuolika, aš gimiau.

Oras tą dieną buvo kaip pirty.

Visi manimi džiaugėsi ir gyrė, jog esu iš pieno plaukęs.

Ypatingas aš ir savo mamai, lyg gimęs su marškinėliais.

Dovydas mano vardas.

Aš būnu liūdnas ir linksmas, pašėlęs ir ramus.

Susimąstęs ir skraidantis padebesiais.

 

Mano draugai pažįsta mane visokį.

Artėjant rugsėjui labai jaudinausi, nerimavau.

 Labiausiai dėl naujų, nepažįstamų mokytojų.

Ir štai aš penktokas !

Jei atvirai, tai dar drebu.

Oi oi oi !

Nežinau, ką atneš likimas rytoj.

Ištaisysiu aš savo klaidas, išspręsiu visas problemas.

Stiprus būti stengsiuos būti, daug mokytis, nepasiduoti!

Dovydas Malijonis 5b

Kuriu literatūrinę pasaką

6a kl. mokinių Austėjos Bandonytės ir Smiltės Jaruševičiūtės bendras kūrybinis darbelis „Kuriu literatūrinę pasaką“.

Pasaulio vaikų haiku konkursui „Rytas“

Pasaulio vaikų haiku konkurse „Rytas“, kurį organizuoja JAL fondas (Japonija) ir Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras, dalyvauja dviejų mūsų mokyklos mokinių darbai.

1 darbas- Gabija Jatkauskaitė, 8c kl.

2 darbas- Gerda Šarkatė, 6d kl.

Mokines konsultavo lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Dalia Dabušinskienė.

Lietuviško žodžio skambesys

„Kalba, kuria mes kalbam ir kuria didžiuojamės, yra mūsų kalba. Joje užtenka žodžių meilei ir neapykantai, džiaugsmui ir liūdesiui. Ji niekam negraso, ji nieko neatstumia. Kaip ir visos, ji nori gyventi“. Šią Just. Marcinkevičiaus lūpomis ištartą tiesą dar kartą patvirtino vasario 2 d. į Šaltinių pagrindinę mokyklą susirinkę Meninio skaitymo konkurso II etapo dalyviai.

Pirmojoje, 5–8 klasių grupėje, pasirodė 15 dalyvių. Septynių narių komisijai nebuvo lengva išrinkti pačius geriausius, raiškingiausius, nes kiekvienas savaip įdomus, žaismingas, kiekvieno pasakytas žodis suvirpina širdį. Pasitarusi komisija nusprendė III vietą skirti Aistei Kundrotaitei iš Panemunės pagr. mokyklos, Gretai Navickaitei, besimokančiai Šaltinių pagr. mokykloje, bei Rugilei Čiginskaitei, atstovavusiai „Volungės“ pagr. mokyklą. II vieta dalinosi Ričardas Žėkas iš Šaltinių pagr. mokyklos bei Arminas Mikalauskas iš Dainavos pagr. mokyklos. O vasario 6 d. važiuos į Vilniaus raj. Pašilių „Šilo“ gimnaziją ir Alytaus miestui atstovaus Kamilė Rekutė iš Dzūkijos pagr. mokyklos. Jai komisija vienbalsiai skyrė I–ąją vietą.

5–8 klasių grupėje komisijos vertinimui buvo pristatytos ir dvi literatūrinės kompozicijos. Pasitarus nuspręsta, kad regione miestui atstovaus Šaltinių pagrindinės mokyklos mokinių meninė kompozicija, sukurta remiantis lietuvių liaudies kūryba, „Melagis melavo“.

Antrojoje dalyje žodžio skambesiu komisiją ir susirinkusiuosius džiugino 9–10 ir I–IV klasių mokiniai. Iš aštuonių dalyvių komisija geriausiai įvertino Vaivą Gudaitytę, Putinų gimnazijos trečiokę, Jai skirta I–oji vieta ir garbė atstovauti miestui regiono ture. II–ąja vieta dalinosi Džiuginta Paulėkaitė iš A.Ramanausko– Vanago gimnazijos bei Kotryna Grušauskaitė iš Jotvingių gimnazijos. III–ąja vieta džiaugėsi du vaikinai: Karolis Vaičaitis iš Šv. Benedikto gimnazijos ir Aurimas Kamaitis iš Šaltinių pagr. mokyklos.
Greitai prabėgo diena Šaltinių pagr. mokykloje, dar ilgai komisijos ir dalyvių galvose skambės raiškus lietuviškas žodis.

Dalia Dabušinskienė, vertinimo komisijos pirmininkė

Atsargiai svajokime – svajonės pildosi

Su šeima lankėmės Vilniuje ir visi sugalvoję norus sukomės ant stebuklingos plytelės, esančios šalia Katedros. Elzė tąkart savo svajonės neišdavė.

Praėjo gera savaitė. Vedu ryte mažąją į darželį ir ji tokia susirūpinusi, tokia susirūpinusi, rodos, tuoj pravirks. Klausiu, kas gi nutiko. Ji dar labiau susigraudina ir besišluostydama ašaras sako:

– Aš dėl tos svajonės… Mama, o kas bus, kai man sparnai išaugs? Kaip aš miegosiu, kaip apsirengsiu, kaip gyvensiu?“

Žalčio paslaptis

Aistę visi mylėjo už jos gerumą, švelnumą, sumanumą, grožį, šypseną ir mėlynas kaip dangaus žydrynė akeles. Jai buvo 10 metų. Mergaitė gyveno tik su močiute nedidelio miestelio pakraštyje. Prieš metus jos brangiausias žmogus – mama – išvyko į tolimą šalį. Išsiskyrimo dienos mergaitė nė valandėlės negalėjo pamiršti. Tą dieną ašarėlės krito, nors mama sakė, kad ji, gydytoja, labai reikalinga tolimame krašte sergantiems žmonėms, kad grįš, kai tik pagelbės skausmus kenčiantiems žmonėms. Sutartu laiku jos kiekvieną dieną kalbėdavosi naudodamos kompiuterinę programą „Skype“.

Aistės širdelė turėjo vieną didelį troškimą – turėti gražius plaukus, nes jie nuo gimimo buvo trumpi, trumputėliai ir neaugo. Kad anūkė mažiau išgyventų, močiutė jai megzdavo gražias kepurėles, pasiūdavo spalvingų skarelių. Kadangi mergaitei viskas labai tiko, tai net klasės draugės bandė kopijuoti ir nešiojo tokius galvelių apdangalus. Gal dėl Aistės gerumo niekas iš jos nesityčiojo, nepravardžiavo.

Vieną vasaros dieną praūžė audra. Buvo daug nulaužtų medžių, bet kitos dienos rytas išaušo saulėtas ir gražus. Močiutė su Aiste išsiruošė į netolimą miškelį pasirinkti žemuogėlių. Jos taip darydavo dažnai. Laukymėje, saulutės išpuoštoje uogelių raudoniu, jos džiugiai pradėjo rinkti uogeles. Betiesdama rankelę prie vešlaus žemuogių krūmelio, mergaitė  pamatė nuvirtusio medžio prispaustą žaltį. Iš netikėtumo net aiktelėjo! Kad tai žaltys, ji pažino iš geltonų dėmelių ant jo galvutės, bet ten dar puikavosi lyg auksinis žiedelis, lyg karūnėlė. Pribėgo ir močiutė. Jos abi stengėsi pakelti medį, bet jėgų buvo per mažai.

– Reikia stiprios lazdos kaip svirties, – sumanė Aistė, prisiminusi mokytojos aiškinimą. Aistė staigiai nubėgo į mišką ieškoti tinkamos lazdos, bet močiutei pavyko vienai išlaisvinti žaltį.

Prisiuogavę jos laimingos grįžo namo. Dalį uogų suvalgė, o iš likusių močiutė išvirė uogienę ir perspėjo anūkę, kad valgyti bus galima tik jai leidus.

Aistė nenumanė, kad nelaimė čia pat. Netikėtai mirė močiutė. Mergaitė mamai parašė žinutę apie nelaimę, bet gavo trumpą atsakymą, kad sugrįžti negali, kad dukra kreiptųsi į krikšto mamą, saugotų močiutės pelenus, o vėliau, kai sugrįš iš tolimos šalies, abi juos palaidos. Mergaitė dar norėjo motinos paklausti negrįžimo priežasčių, bet ryšys nutrūko.

Aistė žinojo pavadinimą šalies, kur buvo jos mama, todėl nutarė ten nuvykti ir ją susirasti. Palikdama namus, mergaitė juos apžiūrėjo paskutinį kartą. Jos akį patraukė žemuogių uogienė. Pusę suvalgiusi, ji bandė uždengti stiklainį ir tik tada pastebėjo jo vidinėje pusėje užrašą: „Valgyti per dvyliktąjį gimtadienį (žalčio paslaptis)“. Aistė suprato padariusi klaidą. Staiga ją apėmė miegas. Ji sapnavo  močiutę, kuri paprašė: „Eik prie didžiojo kelio, lauk mėlyno furgonėlio, jis sustos, tu įlipk. Ilgai važiavęs jis vėl sustos, tada išlipk. Medyje tupės didžiulis erelis, tu jo neišsigąsk, suplok 12 kartų. Atskridus ereliui, sėsk ant jo nugaros ir jis nuneš tave į tą šalį, kur dabar mama“. Pabudusi Aistė pasiėmė močiutės palaikų pelenus, supiltus į kavos dėžutę, ir nuėjo prie didžiojo kelio abejodama sapno tikrumu. Patikėjo tada, kai mėlynas furgonėlis sustojo. Viskas vyko taip, kaip sapne. Tik išlipant iš mašinos iškrito kavos dėžutė ir atsidengė, dalis pelenų išsipylė. Mergytės ašarėlės krito ant žemės, o keletas pataikė ir į dėžutę. Tada iš dėžutės pakilo mėlyni dūmeliai, švystelėjo močiutės siluetas, kažkas palietė jos galvelę ir geltoni plaukai nusidriekė iki kelių. Aistė pamatė ir didžiulį erelį, kuris nusileido prie jos, suplojus 12 kartų. Mergaitė užšoko ant jo nugaros, paukštis pakilo aukštai, sklendė orą, o gražūs jos plaukai atrodė lyg geltonas debesėlis.

Paukštis nusileido tolimoje šalyje, mergaitė ten susirado mamą, nes gydytojos vardą žinojo kiekvienas sutiktas tos šalies žmogus, dėkingas už vaistus nuo baisaus mirtino viruso. Abi verkė iš laimės. Matydami tokį susitikimą, apsiverktų visi, kurių širdis atvira gėriui.

 

Viltė Kmieliauskaitė, Šaltinių pagrindinė mokykla, 5c klasė, Alytus

Konsultavo Elė Zdanavičienė, lietuvių kalbos mokytoja metodininkė

Medinė rožė

Kitą kartą miško proskynoje gyveno senas medkirtys su pačia ir trimis sūnumis. Vyresnėliai buvo protingi ir stiprūs, bet išpuikę, o jaunėlis, nors kvailelis, geraširdis. Kartą broliai susiginčijo, kas iš tėvo  gaus trobą, o kas eis, kur kojos neša. Tėvas, išgirdęs juos, nusprendė, kaip bus.

– Kai dar buvau mažas, miške prie upės, pasodinau medį. Suraskite jį, nukirskite ir išdrožkite bet kokį dirbinį, ir tas, kurio darbas bus gražiausias, gaus mano trobą.

Išleido vyriausiąjį sūnų, davė kirvį, kaltą bei peilį, o motina dar įdėjo pyrago ir odmaišį midaus.

Surado vyriausiasis medį, apie kurį tėvas pasakojo, ir pamatė šalia stovintį senelį. Vyras atsisėdo kuo toliau nuo varguolio ir išsitraukė pyragą. Senelis priėjęs paklausė, ar  galėtų ir jam kąsnelį duoti. Vyresnėlis pradėjo plūstis: mat nori pyrago! ,,Pačiam neužteks, kitiems neduosiu,“ – pagalvojo ir pastūmė senelį. Tas pargriuvo ir susimušė, sumurmėjo kažką panosėje ir, vos ne vos atsistojęs, lėtai, pasiramsčiuodamas lazda, nupėdino šalin. Tada vyresnėlis čiupo kirvį ir užsimojo kirsti medį, tačiau kirvis, vos palietęs medį, subyrėjo į šipulius. Nežinodamas, ką daryti, iš netoli tekėjusios upės ištraukė medžio gabalą, išdrožė šaukštelį ir parėjo namo. Prisipažino, kas įvyko, tik tada, kai tėvas norėjo atgauti kirvį.

Tada išėjo vidurinėlis, Jam nutiko tas pats kaip ir vyresnėliui. Išdrožė iš šakos peilį ir parėjo.  Jaunėlis prašėsi išleidžiamas, bet tėvas tokių kalbų net girdėti nenorėjo. Ką darysi, turėjo jaunėlis likti. Tik vėliau, kai įgriso medkirčiui sūnaus maldavimai,  gavo riekę supelijusios duonos, atšipusį kirvį ir surūdijusį peilį ir iškeliavo. Susiradęs medį, pamatė po juo sėdintį senelį, kuris paprašė valgio, nes nieko jau seniai burnoje neturėjo, o jaunėlis atidavė jam visą riekę ir jau buvo beeinąs prie medžio, bet senelis, sustabdęs jį, padovanojo stebuklingą kaltą, su kuriuo buvo galima išdrožti bet ką, ko tik širdis geidė. Jaunėlis tik pagalvojo apie rožę, ir kaltas bemat iš medžio išdrožė rožę, tokią gražią, lyg gyvą, raudoną su žaliais lapeliais. Apsidžiaugė kvailelis ir parpėdino namo, parodė visiems rožę, o broliai nustebo: jis juk turi ir kirvį, ir rožę, o jie – tik iš kitų medžių išdrožtus įrankius. Pasiskundė tėvui. Šis tarė:

-Tas, kas brangiausiai parduos savo drožinį iki vakaro gretimame  mieste, tas ir gaus trobas.

Išvyko visi, tačiau tik jaunėliui sekėsi: miesto valdytojas už du auksinus nupirko rožę savo dukrai. Vakare, grįždamas namo, vaikinas panoro gerti. Susiradęs šulinį, pasilenkė atsigerti, bet broliai prisėlinę pavogė pinigus, įstūmė kvailelį į šulinį ir grįžo namo. Tada susipešė: nežinojo, kuris gaus trobą.

O jaunėlį leisgyvį ištraukė piemenukas, norėjęs atsigerti, nunešė po medžiu ir laukė, kol šis atgavo sąmonę. Padėkojo jaunuolis vaikui ir išėjo namo. Grįžęs papasakojo tėvui, kas nutiko, o šiam teliko už melą vyresniuosius sūnus nubausti – išvyti  iš namų, kur kojos neša. Tada jaunėlį paskyrė naujuoju šeimininku. Taip jis ir dabar ten gyvena, jei nenumirė, o broliai į namus negrįžo, matyt, bastosi po pasaulį.

 

Jonas Žilinskas, Šaltinių pagrindinė mokykla,5c kl., Alytus

Konsultavo lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Elė Zdanavičienė

Minčių žemėlapiai

Mokiniai pasinaudodami specialiai minčių žemėlapiams kurti skirta programa „Mind map“ parengė knygų pristatymus.

 

Minčių žemėlapis – tai diagrama, kuri naudojama pavaizduoti žodžius, mintis, užduotis ir kitus dalykus, susijusius tarpusavyje arba išsidėsčiusius aplink reikšminį žodį ar mintį. Jis naudojamas kurti, formuoti ir klasifikuoti idėjas bei pateikti jas vizualiai.

Mokykla švenčia 40 -ąjį gimtadienį