Su Šv. Velykomis – saulės spalvos visiems

Ant saulės nušviestos palangės tupi ir ryškiomis akelėmis mirksi nelabai man atpažįstami gyvūnėliai. Mažoji Elzė pasakojo, kad vienas yra zuikutis, kiti du – triušiukai, su mėlynu snapeliu – ančiukas, o paskutinioji su auksine karūna – visų gyvūnėlių princesė. „Šį kartą ne rožinė“, – mintyse nusišypsau ir tikiuosi, kad rožinis pasaulis paliks šiek tiek vietos ir kitai spalvai. Kad ir saulės spalvai – šilumai, šviesai, šypsenai ir švytėjimui. Mes jos tikrai pasiilgstame po nelabai baltos, bet šaltos žiemos, po ne visada lengvai atliekamų darbų, po sutiktų iššūkių ar kartais nuobodžios rutinos. Ji tikrai mus padrąsina, kai reikia priimti nelengvus sprendimus, kai susiduriame su problemomis, kai išgirstame skaudų žodį ar išblėsta pasitikėjimas savo jėgomis.

Saulės spalva būtina. Kaip ir kiekvienais metais parbėgantis pavasaris su savo gražiausia švente – Šv. Velykomis. Kaip ir artimųjų ratas, kaip ir bendras stalas, užklotas balta staltiese, kaip ir neapsakomai dailūs margučiai – gyvybės simboliai. Kieno gi stipriausias jis bus šįmet? Nežinau, tik tikrai tikiu, kad šilumos, šviesos, šypsenos ir švytėjimo spalva aplankys mus visada, kai tik jos prireiks. Manau, kad tikite ir Jūs. Su šventėmis.

unnamed