Su šeima lankėmės Vilniuje ir visi sugalvoję norus sukomės ant stebuklingos plytelės, esančios šalia Katedros. Elzė tąkart savo svajonės neišdavė.
Praėjo gera savaitė. Vedu ryte mažąją į darželį ir ji tokia susirūpinusi, tokia susirūpinusi, rodos, tuoj pravirks. Klausiu, kas gi nutiko. Ji dar labiau susigraudina ir besišluostydama ašaras sako:
– Aš dėl tos svajonės… Mama, o kas bus, kai man sparnai išaugs? Kaip aš miegosiu, kaip apsirengsiu, kaip gyvensiu?“
Švari kalba 