Aistę visi mylėjo už jos gerumą, švelnumą, sumanumą, grožį, šypseną ir mėlynas kaip dangaus žydrynė akeles. Jai buvo 10 metų. Mergaitė gyveno tik su močiute nedidelio miestelio pakraštyje. Prieš metus jos brangiausias žmogus – mama – išvyko į tolimą šalį. Išsiskyrimo dienos mergaitė nė valandėlės negalėjo pamiršti. Tą dieną ašarėlės krito, nors mama sakė, kad ji, gydytoja, labai reikalinga tolimame krašte sergantiems žmonėms, kad grįš, kai tik pagelbės skausmus kenčiantiems žmonėms. Sutartu laiku jos kiekvieną dieną kalbėdavosi naudodamos kompiuterinę programą „Skype“.
Aistės širdelė turėjo vieną didelį troškimą – turėti gražius plaukus, nes jie nuo gimimo buvo trumpi, trumputėliai ir neaugo. Kad anūkė mažiau išgyventų, močiutė jai megzdavo gražias kepurėles, pasiūdavo spalvingų skarelių. Kadangi mergaitei viskas labai tiko, tai net klasės draugės bandė kopijuoti ir nešiojo tokius galvelių apdangalus. Gal dėl Aistės gerumo niekas iš jos nesityčiojo, nepravardžiavo.
Vieną vasaros dieną praūžė audra. Buvo daug nulaužtų medžių, bet kitos dienos rytas išaušo saulėtas ir gražus. Močiutė su Aiste išsiruošė į netolimą miškelį pasirinkti žemuogėlių. Jos taip darydavo dažnai. Laukymėje, saulutės išpuoštoje uogelių raudoniu, jos džiugiai pradėjo rinkti uogeles. Betiesdama rankelę prie vešlaus žemuogių krūmelio, mergaitė pamatė nuvirtusio medžio prispaustą žaltį. Iš netikėtumo net aiktelėjo! Kad tai žaltys, ji pažino iš geltonų dėmelių ant jo galvutės, bet ten dar puikavosi lyg auksinis žiedelis, lyg karūnėlė. Pribėgo ir močiutė. Jos abi stengėsi pakelti medį, bet jėgų buvo per mažai.
– Reikia stiprios lazdos kaip svirties, – sumanė Aistė, prisiminusi mokytojos aiškinimą. Aistė staigiai nubėgo į mišką ieškoti tinkamos lazdos, bet močiutei pavyko vienai išlaisvinti žaltį.
Prisiuogavę jos laimingos grįžo namo. Dalį uogų suvalgė, o iš likusių močiutė išvirė uogienę ir perspėjo anūkę, kad valgyti bus galima tik jai leidus.
Aistė nenumanė, kad nelaimė čia pat. Netikėtai mirė močiutė. Mergaitė mamai parašė žinutę apie nelaimę, bet gavo trumpą atsakymą, kad sugrįžti negali, kad dukra kreiptųsi į krikšto mamą, saugotų močiutės pelenus, o vėliau, kai sugrįš iš tolimos šalies, abi juos palaidos. Mergaitė dar norėjo motinos paklausti negrįžimo priežasčių, bet ryšys nutrūko.
Aistė žinojo pavadinimą šalies, kur buvo jos mama, todėl nutarė ten nuvykti ir ją susirasti. Palikdama namus, mergaitė juos apžiūrėjo paskutinį kartą. Jos akį patraukė žemuogių uogienė. Pusę suvalgiusi, ji bandė uždengti stiklainį ir tik tada pastebėjo jo vidinėje pusėje užrašą: „Valgyti per dvyliktąjį gimtadienį (žalčio paslaptis)“. Aistė suprato padariusi klaidą. Staiga ją apėmė miegas. Ji sapnavo močiutę, kuri paprašė: „Eik prie didžiojo kelio, lauk mėlyno furgonėlio, jis sustos, tu įlipk. Ilgai važiavęs jis vėl sustos, tada išlipk. Medyje tupės didžiulis erelis, tu jo neišsigąsk, suplok 12 kartų. Atskridus ereliui, sėsk ant jo nugaros ir jis nuneš tave į tą šalį, kur dabar mama“. Pabudusi Aistė pasiėmė močiutės palaikų pelenus, supiltus į kavos dėžutę, ir nuėjo prie didžiojo kelio abejodama sapno tikrumu. Patikėjo tada, kai mėlynas furgonėlis sustojo. Viskas vyko taip, kaip sapne. Tik išlipant iš mašinos iškrito kavos dėžutė ir atsidengė, dalis pelenų išsipylė. Mergytės ašarėlės krito ant žemės, o keletas pataikė ir į dėžutę. Tada iš dėžutės pakilo mėlyni dūmeliai, švystelėjo močiutės siluetas, kažkas palietė jos galvelę ir geltoni plaukai nusidriekė iki kelių. Aistė pamatė ir didžiulį erelį, kuris nusileido prie jos, suplojus 12 kartų. Mergaitė užšoko ant jo nugaros, paukštis pakilo aukštai, sklendė orą, o gražūs jos plaukai atrodė lyg geltonas debesėlis.
Paukštis nusileido tolimoje šalyje, mergaitė ten susirado mamą, nes gydytojos vardą žinojo kiekvienas sutiktas tos šalies žmogus, dėkingas už vaistus nuo baisaus mirtino viruso. Abi verkė iš laimės. Matydami tokį susitikimą, apsiverktų visi, kurių širdis atvira gėriui.
Viltė Kmieliauskaitė, Šaltinių pagrindinė mokykla, 5c klasė, Alytus
Konsultavo Elė Zdanavičienė, lietuvių kalbos mokytoja metodininkė
Švari kalba 