Mokiniai kuria haiku

DSCN9053

Lukrecija Kučinskaitė, 8a

DSCN9054

Miglė Launikonytė, 8a

DSCN9057

Aušrinė Minkauskaitė, 7a

DSCN9060

Toma Liegutė, 8a

DSCN9062

Arijus Radišauskas, 8a

DSCN9063

Karolis Zabita, 10b

DSCN9065

Kamilė Raškauskaitė, 6a

DSCN9067

Paulina Vaitkevičiūtė, 10a

DSCN9068

Meda Zapereckaitė, 6a

DSCN9070

Gabrielė

DSCN9072

Vesta Stankevičiūtė, 5c

DSCN9074

Vanesa Sidoraitė, 7b

Keli patarimai rašantiems įžangą

Teksto įžanga yra labai svarbi tam, kad sudomintumėte skaitytoją ir jis norėtų perskaityti Jūsų tekstą iki pabaigos. Kiekvienas tekstas turi būti logiškas ir estetiškas. Žymiai maloniau skaityti struktūruotą, nuoseklų tekstą, kuriame yra pastraipos ir skyreliai. Svarbu tekstą suskirstyti taip, kad Jums patiems būtų malonu ir patogu jį skaityti! DELFI Piliečio redaktorė Aleksandra Gudilkina trumpai aptaria, kokie reikalavimai yra keliami straipsnio įžangai ir teksto sandarai.

Keli patarimai, rašantiems įžangą

Lietuvos vaikai kuria pasakas

Sveikiname 5b kl. mokinę Ugnę Gudaitytę (mokytoja Marytė Šuminskienė) ir 5d klasės mokinę Urtę Dvareckaitę (mokytoja Dalia Dabušinskienę). Šių mergaičių sukurtos pasakos pateko į knygą „Lietuvos vaikai kuria pasakas“.

DSCN8168

Ugnė Gudaitytė „Perkūno akmuo“

Seniai, seniai gyveno trobelėje vargšas žmogus. Išėjo vieną dieną į mišką. Prisirinko uogų, grybų ir eina sau toliau ieškoti. Sutiko jis senelį. Paklausė kur jis matęs daugiau maisto.

O šis ir atsakė:

-Aš žinau daug vertingesnį dalyką, negu tavo uogos ir grybai. Už upės stovi užburta pilis, o joje stebuklingas Perkūno akmuo. Bet ne taip lengva jį rasti.

Vargšas apsidžiaugė ir iškeliavo tos pilies ieškoti. Priėjo prie upės. Galvoja, kaip ją perbristi. Prisikirto medžių, pasidarė plaustą ir išplaukė. Bet staiga suburbuliavo vanduo, iškilo keista, jūržolėmis pasipuošusi būtybė. Žmogus nustėro, išsigando pamatęs ją.

Būtybė suriko:

-Kas tu toks? Ir ką veiki mano vandenyse?

-Aš paprastas žmogus. Išplaukiau ieškoti Perkūno akmens, o kas tu toks?-ramiai atsakė vargšas.

-Aš esu Žilvinas-vandens valdovas. Be mano leidimo tu šių vandenų tikrai neperplauksi. Turi atsakyti į labai sunkų klausimą.

Žmogus ilgai pamąstė ir sutiko.

Žilvinas tarė:

-Žemiau už gyvatę šliaužioja, aukščiau už paukščius skraido.

Vargšas galvojo, mąstė ir pagaliau atsakė:

-Vanduo!

Vandens dievas labai nustebo, kad paprastas žmogus atspėjo tokią sunkią mįslę.

-Na gerai jeigu tu toks protingas aš tau leisiu perplaukti mano vandenis.

Žilvinas praleido žmogų ir pamojavo žolėmis aplipusiomis rankomis.

Netoliese jis pamatė nedidelį mišką .Priplaukęs išlipo į krantą. Einant tamsiu mišku netikėtai kelią pastojo atgijęs medis, kuris pavirto neapsakomo grožio mergele. Vargšas žmogus pamatęs nustebo, o gražioji mergelė paklausė:

-Kas tu toks? Ką čia veiki mano valdose?

-Aš paprastas žmogus, atkeliavau ieškoti Perkūno akmens. O kas tu tokia?-tarė vargšas.

-Aš esu miško deivė Medeina. Saugau miško ramybę. Jei išpildysi mano norą, galėsi keliauti toliau. Turi pririnkti pintinę gilių, kurias miško viduryje užkasi žemėje, kad ryte išdygtų didingas šventasis medis- Ąžuolas.

Nieko nebeliko žmogui, kaip atlikti šį darbą. Pririnkęs pintinę gilių iškasė duobę miško viduryje,  kur supylė ąžuolo sėklas, užpylė jas žemėmis ir pavargęs atsigulė miegoti.

Atsibudęs ankstyvą rytą negalėjo patikėti pamatęs stebuklingą reginį. Prieš jį stovėjo didelis, aukštas, galingas ąžuolas. Vargšas apsidžiaugė, kad pasisekė išpildyti miško deivės Medeinos norą.

Išėjusį iš miško užklupo didelė audra. Dangus maišėsi su žeme. Tamsiuose debesyse pasirodė raudonais rūbais vilkintis senis. Žmogus pamatė, kad senio rankose blyksčioja žaibai. Jis labai išsigando. Senis paklausė:

-Ko ieškai, gerasis žmogau?

-Ieškau Perkūno akmens, kuris yra užburtoje pilyje.-atsakė žmogus.

-O kam reikalingas tau tas akmuo?-paklausė senis.

-Jis reikalingas tam, kad mano kaimo žmonės būtų turtingi ir laimingi.-atsakė vargšas.

-Aš esu Perkūnas- dangaus valdovas. Aš tau padėsiu. Tas akmuo yra mano pilyje ant aukšto kalno. Bet tu turi padaryti vieną darbą. Duosiu aš tau šventosios ugnies, kurią turi nunešti į pilį ir ja uždegti aukurą pilyje. Bet saugokis žvarbių vejų kurie neužgesintų ugnies.

Vargšas sugalvojo padaryti iš akmenų žibintą, kuriame įdėjo deglą su šventa ugnele.

Žmogus daug vargo bet vis tiek užlipo į kalną. Pamatė nuostabią pilį, bet joje buvo labai tamsu. Šviesdamasis žibintu kelią jis surado aukurą. Uždegęs šventą ugnį aukure, jis pamatė šviečiantį akmenį, kuris skleidė šilumą ir šviesą. Žmogaus veidą nušvietė šypsena. Tai buvo Perkūno akmuo.

Jis tą akmenėlį paėmęs suvyniojo į baltą drobelę ir keliavo atgal į savo kaimą. Akmenį saugojo nuo blogų akių. Ėjo tris dienas ir tris naktis, kol grįžo į savo namus. Visi žmonės atrodė liūdni, tada žmogus ištraukė iš baltos drobės šviečiantį akmenį, kuris nušvietė visą kaimą. Žmonės apsidžiaugė. Ilgai laukta laimė sugrįžo i jų namus.

Žmonės padėkojo gerajam žmogui ir visi ilgai ir laimingai gyveno.

DSCN8173