Su šeima lankėmės Vilniuje ir visi sugalvoję norus sukomės ant stebuklingos plytelės, esančios šalia Katedros. Elzė tąkart savo svajonės neišdavė.
Praėjo gera savaitė. Vedu ryte mažąją į darželį ir ji tokia susirūpinusi, tokia susirūpinusi, rodos, tuoj pravirks. Klausiu, kas gi nutiko. Ji dar labiau susigraudina ir besišluostydama ašaras sako:
– Aš dėl tos svajonės… Mama, o kas bus, kai man sparnai išaugs? Kaip aš miegosiu, kaip apsirengsiu, kaip gyvensiu?“
Elzė:
– Mama, o kai tu buvai maža, tai turėjai planšetę?
Mama:
– Ne, nebuvo tokių dalykų.
Elzė:
– Žinau… Tu tada gimei gilioje senovėje.
– Elze, tu tvarkaisi savo žaislus ar miegi?
– Svajoju…
Kviečiame išrinkti Alytaus Šaltinių pagrindinės mokyklos bendruomenės pačią įdomiausią ir skaitomiausią knygą. Jums tereikia spustelti nuorodą, atsidariusiame lange spausti „Add idea“, įrašyti siūlomą knygą, savo vardą ir balsuoti, paspaudus mygtuką „Vote“. Sėkmės.
http://www.tricider.com/admin/2mWqT8huLR3/56S7LwhCVSd
Ant saulės nušviestos palangės tupi ir ryškiomis akelėmis mirksi nelabai man atpažįstami gyvūnėliai. Mažoji Elzė pasakojo, kad vienas yra zuikutis, kiti du – triušiukai, su mėlynu snapeliu – ančiukas, o paskutinioji su auksine karūna – visų gyvūnėlių princesė. „Šį kartą ne rožinė“, – mintyse nusišypsau ir tikiuosi, kad rožinis pasaulis paliks šiek tiek vietos ir kitai spalvai. Kad ir saulės spalvai – šilumai, šviesai, šypsenai ir švytėjimui. Mes jos tikrai pasiilgstame po nelabai baltos, bet šaltos žiemos, po ne visada lengvai atliekamų darbų, po sutiktų iššūkių ar kartais nuobodžios rutinos. Ji tikrai mus padrąsina, kai reikia priimti nelengvus sprendimus, kai susiduriame su problemomis, kai išgirstame skaudų žodį ar išblėsta pasitikėjimas savo jėgomis.
Saulės spalva būtina. Kaip ir kiekvienais metais parbėgantis pavasaris su savo gražiausia švente – Šv. Velykomis. Kaip ir artimųjų ratas, kaip ir bendras stalas, užklotas balta staltiese, kaip ir neapsakomai dailūs margučiai – gyvybės simboliai. Kieno gi stipriausias jis bus šįmet? Nežinau, tik tikrai tikiu, kad šilumos, šviesos, šypsenos ir švytėjimo spalva aplankys mus visada, kai tik jos prireiks. Manau, kad tikite ir Jūs. Su šventėmis.
Piktinuosi Elzės spintos nuolatine netvarka:
– Elze, tik sutvarkau spintą ir vėl netvarka. Kas čia darosi, ką?
Elzė tuoj pat paaiškina:
– Mama, spintoje vyksta stebuklai.
Žeme, nustok suktis – aš noriu stabtelėti… Noriu stabtelėti, kilstelėti žvilgsnį ir akimis suskaičiuoti praplaukiančius svajonių debesis. Noriu išgirsti tyliausią tylą ir pajusti trumpos akimirkos žavesį. O taipgi ir lekiame per pasaulį, tik beskubėdami išbarstome subtilius dalykus: šypsenas ir šiltą žodį, džiaugsmą kitu sėkme ir padrąsinimą, dėmesį ir nuoširdumą, atsiprašymą ir atleidimą. Net nepastebime, kai išbarstome tai, kas svarbiausia – jaukius santykius ir žmones. Bet be galo džiugu, kad būna tokių akimirkų, kuomet lieki vienas. Tuomet nutilus išorei prabyla vidus, kuris primena, kad laikas stabtelėti, laikas pasipriešinti pasaulio jėgai ir sustiprinti tai, kas svarbiausia – santykius. Ir gal pritarsite, kad visur ir visada alfa ir omega yra nuoširdus dėmesys šalia esančiam. Tai vartai į sielą.
Namuose ugdymo karjerai valandėlė.
Mama:
– Marijau, kuo norėsi būti užaugęs?
– Nežinau…
Elzė:
– Princu.
Marijus:
– Nusišneki.
Elzė:
– Na, gerai – policininku.
Elzė su broliu žaidžia žaidimą „Pakartok žodį“. Po virtinės kartojamų įmantriausių žodžių Marijus prašo, kad mažoji ištartų žodį „Tarantulas“. Elzė suklūsta, tačiau po kelių sekundžių atrėžia:
– Arklys.
Švari kalba 