Aštuntokai kuria trioletus

Rožė

Rožė raudona, rožė geltona

Ir jos spygliai aštrūs

Duria kaip meilė skaudi.

Rožė raudona, rožė geltona,

Kaip ją paimti,  kad neįdurtų?

Ką man daryti, kad nenuvystų?

Rožė raudona, rožė geltona

Ir jos spygliai aštrūs, aštrūs…

Greta J. ir Liveta

Saulėgrąža

Saulė grįžo, saulė grįžo!

Džiaugiasi mana širdis.

Spinduliai bučiuoja skruostus,

Saulė grįžo, saulė grįžo!

Stiebiasi į viršų, auga,

Vidury –juoda spalva.

Saulė grįžo, saulė grįžo!

Džiaugiasi mana širdis.

Miglė, Deimantė

Pienė

Gelsvos pienės laukuose

Atgijo po ilgų miegų.

Žydi, šviečia iš toli

Gelsvos pienės laukuose.

Jos lyg saulė geltona

Džiugina žmonių pasaulį.

Gelsvos pienės laukuose

Atgijo po ilgų miegų.

Erika, Emilija K.

Pakalnutė

Tik vos įėjus į mišką

Pakvimpa nuostabia gaiva.

Tai baltos, gležnos gėlės– pakalnutės!

Tik vos įėjus į mišką

Pasijunti lyg pasakoj beribėj.

Ir užmerkęs vėl regi vaikystę.

Tik vos įėjus į mišką

Atpažinsi, pakvimpa nuostabia gaiva.

Kornelija ir Emilija J.

Saulutė

Pražydo pievoje saulutė,

Ir stiebiasi saulės bučiuojama.

Prie medžio didelio gražutė

Pražydo pievoje– saulutė.

Iškėlė žiedlapius į dangų

Ir džiaugias saulės kviečiama.

Pražydo pievoje saulutė,

Ir stiebiasi saulės bučiuojama.

Tomas, Evaldas

Mokinius konsultavo lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Dalia Dabušinskienė

Kuriame sakmes apie Alytaus Šaltinių pagrindinės mokyklos kilmę

Kadaise, kur dabar stovi Šaltinių pagrindinė mokykla, tryško septyni šaltiniai. Tie šaltiniai buvo stebuklingi. Pirmasis buvo ŽINIŲ šaltinis, antrasis — MOKSLO, trečiasis — IŠMINTIES, ketvirtasis — GALIŲ, penktasis — PAŽINIMO, šeštasis — KŪRYBIŠKUMO, septintasis — TOBULUMO. Kiekvienas, atsigėręs iš šių šaltinių, tapdavo protingas, tiesiog visažinis. Bėgo laikas. Žmonės išsėmė visus šaltinius ir jų vietos liko tuščios. Nebeliko iš kur semtis žmonėms išminties ir žinių. Ir nutarė  pastatyti mokyklą. Pastatę pavadino ją septintąja (nes kadaise čia septyni šaltiniai buvę), o vėliau pervadino Šaltinių — septynių šaltinių garbei.

Vilius Jokūbas, 5a

festivalis 081

Kartą gyveno šaltinis, kurio gyslomis tekėjo žinios. Jis buvo labai dosnus — negailėdavo gerų ir gražių patarimų tiems, kurie kreipdavosi į jį. O pagalbos kreipėsi ne tik maži upokšniai, gyvūnai, bet ir žmonės. Dėl to jo žinios vis seko, kol galiausiai šaltinis visai išnyko. Visiems pasidarė labai liūdna, todėl Perkūnas trenkė žaibu į tą vietą ir ten atsirado mokykla, gavusi vardą šaltinio garbei.

Martynas, 6b

festivalis 091

Seniai seniai, kai dar velniai žeme lakstė, tyvuliavo šaltinėlis. Jam žmonės savo svajones ir norus kuždėdavo, o jie šaltinėliu tiesiai į dangų keliaudavo. Tai sužinoję velniai labai pasipiktino ir nusprendė šaltinėlį sunaikinti. Užridino vidurin šaltinėlio akmenį, kad šis tekėti negalėtų. Tačiau šaltinėlis nustūmė akmenį ir toliau tekėjo. Tada velniai pastatė sieną, šaltinėliui užtverti, bet ir ją šaltinėlis įveikė. Tada velniai pastatė namą — didelį, gražų bei jame patys apsigyveno. Šaltinėlis negalėjo įveikti šios kliūties ir nustojo tekėjęs. Tai pamatęs Dievas nusileido į žemę ir išvarė velnius iš to namo. Žmonės susirinko jo nugriauti, tačiau pamatę koks jis gražus ir didis, nusprendė jame įsteigti mokyklą, o kadangi ji atsirado šaltinėlio vietoje, tai pavadino Šaltinių mokykla.

Naglis, 5a

festivalis 114

Seniai seniai, kai dar velniai žeme lakstė, tyvuliavo šaltinėlis. Jam žmonės savo svajones ir norus kuždėdavo, o jie šaltinėliu tiesiai į dangų keliaudavo. Tai sužinoję velniai labai pasipiktino ir nusprendė šaltinėlį sunaikinti. Užridino vidurin šaltinėlio akmenį, kad šis tekėti negalėtų. Tačiau šaltinėlis nustūmė akmenį ir toliau tekėjo. Tada velniai pastatė sieną, šaltinėliui užtverti, bet ir ją šaltinėlis įveikė. Tada velniai pastatė namą — didelį, gražų bei jame patys apsigyveno. Šaltinėlis negalėjo įveikti šios kliūties ir nustojo tekėjęs. Tai pamatęs Dievas nusileido į žemę ir išvarė velnius iš to namo. Žmonės susirinko jo nugriauti, tačiau pamatę koks jis gražus ir didis, nusprendė jame įsteigti mokyklą, o kadangi ji atsirado šaltinėlio vietoje, tai pavadino Šaltinių mokykla.

Naglis, 5a

festivalis 098

Buvo septinto mėnesio septinta diena, kai Perkūnas siautė ir laidė žaibus. Prie didelės eglės tekėjo septyni šaltinėliai. Ten iššoko velnias, o Perkūnas tik trinkt į šaltinėlius ir Šaltinių mokykla atsirado. Paskui velnias į mišką šalia eglės nubėgo. Perkūnas ir ten trenkė. Atsirado stadionas. Įbėgo velnias į mokyklą, Perkūnas ten trenkė ir atsirado daug vaikų, mokytojų. Velnias į direktoriaus kabinetą įšoko, o Perkūnas ir ten trenkė. Atsirado direktorius. Tada sužydėjo aplink mokyklą gėlės ir velnias išsigandęs po velėna palindo. Taip Perkūnas baigė savo darbą.

Dabar vaikai kaip velniukai po mokyklą šmirinėja, o mokytojai su direktoriumi juos tvarkyti bando kaip seniau Perkūnas. Viskas tęsiasi jau daugybę metų. Ir aš ten esu, su draugėmis žaidžiu ir mokytojams nervus gadinu. Jei ne tie šaltinėliai, tai ir mokyklos nebūtų.

Vaiva, 6e

festivalis 147

Nelabai seniai per šią vietą, kurioje dabar stovi mano mokykla, tekėjo mažas upelis Šaltinėlis. Žmonės iš jo sėmėsi švaraus vandens. O vanduo turėjo ypatingų galių: atsigėręs vandens tapdavai protingesnis. Iš to upelio atsigerti žmonės suvažiuodavo iš viso pasaulio ir visi likdavę patenkinti. Upelio garbei žmonės pastatė mokymosi įstaigą, ją pavadino Šaltinių mokykla. Bėgant laikui upelis mažėjo ir galiausiai išdžiūvo, o mokykla dar ir šiandien visiems norintiems yra žinių šaltinis.

Tomas, 6b

festivalis 136

Ten, kur šiandien stovi Šaltinių pagrindinė mokykla, kadaise buvo bajoro Nykščio dvaras, o šalia jo — nedidelis, labai gražus, niekada neužšąlantis šaltinis. Šio šaltinio vanduo buvo nepaprastas: Kas atsigerdavo, tapdavo kur kas protingesnis, gudresnis. Bajoras labai širdo, kad tiek daug žmonių lankydavosi prie šaltinio, todėl paliepė dvaro samdiniams jį užversti. Bajoro Nykščio dvaras sudegė. Toje pačioje vietoje buvo pastatyta mokykla. O tekėjusio žinių ir išminties šaltinio garbei mokykla gavo Šaltinių pagrindinės mokyklos vardą.

Ieva, 5d

festivalis 171

 

Prieš daugelį metų čia buvo laukai ir pelkynai. Aukštesnėse vietose gyveno žmonės. Viename iš namų gyveno išsilavinęs, mielas, linksmas žmogus, vardu Šaltis. Jis mokė savo kaimelio vaikus skaičiuoti, rašyti, skaityti ir daug kitų dalykų. Vaikams tas labai patiko. O netoliese miškelyje gyveno piktas, niūrus bambeklis. Jam nepatiko vaikai, jų juokas, klegesys. Senis norėjo, kad jam niekas netrukdytų ramiai gyventi. O vienintelis kelias pas Šaltį buvo tiltelis pro Šaltinėlį. Sėdėdamas namuose jis sumanė nugriauti tiltelį ir užridenti šaltinėlį dideliu akmeniu, kad daugiau vaikai pas protinguolį neitų. Kaip sakė, taip ir padarė. Kitos dienos rytą atėję vaikai prie šaltinio nustėro pamatę, kad nėra tiltelio, o aplink tyvuliuoja didelis ežeras. Ir nėra kaip persikelti pas Šaltį. Pradėjo vaikai verkti. Juos išgirdo aukštai debesyse gyvenantis Perkūnas. Pamatęs, kas atsitiko, labai supyko ir paleido žaibą į akmenis. Šis tik pokšt ir subyrėjo į mažus gabaliukus. O kai ištryško šaltinis, iš jo tamsių ir šaltų gelmių išniro graži didelė mokykla. Praėjo daug laiko, bet ir šiandien ši mokykla vadinasi Šaltinių mokykla.

Žygimantas, 6b

festivalis 222

 

Gražioje pievoje netoli miško stūksojo akmuo. Šalia čiurleno šaltinėlis, gyveno velniai ir laumės. Palei akmenį sustatyti suolai ir stalai. O ant akmens pritvirtinta lenta. Ten buvo velnių ir laumių mokykla. Kadangi šaltinėlis buvo stebuklingas, tai visomis vaivorykštės spalvomis mirgėjo užrašas „Šaltinių mokykla“. Po daugelio metų, kai velniai ir laumės tapo tik pasakų veikėjais, gyvavo šaltinėlis, bet nebuvo magijos, liko tik paprastas užrašas. Dabartiniai žmonės akmenį apdirbo, jis tapo skulptūra, vaizduojančia moterį. O prie skulptūros atsirado nauja mokykla. Pavadino ją Šaltinių mokykla.

Roberta, 6e

 

festivalis 307

 

Gintarinė žuvelė ir Kvailelis Jonelis

Kartą, labai labai seniai ant jūrų marių kranto, nusėto  spindinčiais gintaro gabaliukais,  gyveno senas žvejys.  Turėjo jis tris sūnus. Vyresnieji buvo tinginiai, nevalyvi, kerštingi ir labai godūs, o jauniausiasis Jonelis (brolių vadintas Kvaileliu), buvo geras, darbštus ir nuoširdus – bene vienintelė paguoda senam ir pavargusiam tėvui.

Jonelis, nors ir brolių skriaudžiamas, nesiskundė gyvenimu. Jis didesnę laiko dalį praleisdavo žvejodamas kartu su su tėvu.

Vieną dieną atšiaurios marių bangos pasiglemžė tėvą ir liko gyventi jaunėlis tik su broliais. Kas gi būtų pagalvoję, kad brolužiai bus tokie negailestingi Kvaileliui? Po tėvo mirties jie ne tik liepdavo jaunėliui keltis su gaidžiais, nudirbti visus sunkiausius darbus, virti pietus, apeiti gyvulius, bet ir nuolat šaipėsi, stumdė, engė, grasindavo net į namus neįsileisti…

Jonelis buvo nuolankus, nesiskundė niekam, sukandęs dantis vykdydavo brolių užgaidas, tačiau vieną kartą nebeiškentė stumdymų ir išplaukė į marias ieškoti ramybės.

Visai netikėtai kažin kas timptelėjo stipriai Jonelio meškerės galą. Žvilgt Kvailelis – ogi gintarinė žuvelė užkibusi ištrūkti bando! Pagailo žvejui žuvelės – besistengianti išsilaisvinti ji priminė jam jį patį, tokį nelaimingą, trokštantį ištrūkti iš brolių nagų. Atkabino nuo valo ir paleido atgal į marias:

– Plauk, gintarine žuvele, į lasivę. Būk laimingesnė už aš.

Gintarinė žuvelė dar kyštelėjo galvelę iš bangų ir sušnibždėjo žmogaus balsu:
– Neverk, Kvaileli, neliūdėk, Joneli. Buvai man toks gailestingas, išpildysiu tavo tris norus.

Jaunėlis geros širdies buvo, tad ir norus paprastus išsakė: sočiai pavalgyti, šiltai apsirengti, namus pagražinti.

Parplaukė Jonelis namo ir netiki savo akimis: troba gražiausia stūkso, ant tvoros šildosi nauji kailiniai, o stalas valgiais nukrautas. Nespėjo Kvailelis nė pasidžiaugti, kai prisistatė pavyduoliai broliai, iškvotė jaunėlį, iš kur visi turtai visi atsirado, ir liepė plaukti dar kartą jūron, dar daugiau turtų gintarinės žuvelės paprašyti.

Nuplaukė atgal į marias Jonelis visai nusiminęs. Žuvelei pagailo jaunėlio. Norėdama jį nuraminti dar vieną naują trobą padovanojo. Godiesiems broliams ir to negana buvo – liepė trečią kartą plaukti žvejoti, pagauti gintarinę žuvelę ir pargabenti ją į namus, kad galėtų kiekvieną dieną jų norus pildyti.

Ką darys Kvailelis… Išplaukė jūron, laistė sūriom ašarėlėm bangas ir žuvelę šaukė. Gintarinės žuvelės geros būta: išniro iš bangų,  paguodė, nuramino jaunėlį ir liepė tą vakarą  namo nebegrįžti. Paklausė žuvelės Jonelis, nusiramino ir vakarop susirado prieglobstį marių įlankėlėje. Tik staiga kad pasišiaušė jūra, kad pakilo vėjas, kad sušniokštė  bangos, kad pajuodavo dangus – iš marių gelmių išlindo rūstusis gamtos jėgų valdovas Perkūnas ir nuskriejo link brolių namų svaidymasis žaibais.

Rytą grįžęs namo Jonelis rado seną tėvo trobelę, tik niekur brolių nesimatė. O tolumoje aidas gaudė, kad brolius Perkūnas už godumą ir jaunėlio brolio išnaudojimą nubaudęs – savo rūmuose užrakinęs septyniomis spynomis.

Nuo tol laiko Jonelis ramiai ir laimingai gyveno bei gintarinę žuvelę geru vardu minėjo. Ir aš ten buvau, midų alų gėriau, burnoj neturėjau, pro barzdą varvėjo.

 Justas Gebrauskas, 5b kl.