Pamokų akimirkos

Kadaise, kur dabar stovi Šaltinių pagrindinė mokykla, tryško septyni šaltiniai. Tie šaltiniai buvo stebuklingi. Pirmasis buvo ŽINIŲ šaltinis, antrasis — MOKSLO, trečiasis — IŠMINTIES, ketvirtasis — GALIŲ, penktasis — PAŽINIMO, šeštasis — KŪRYBIŠKUMO, septintasis — TOBULUMO. Kiekvienas, atsigėręs iš šių šaltinių, tapdavo protingas, tiesiog visažinis. Bėgo laikas. Žmonės išsėmė visus šaltinius ir jų vietos liko tuščios. Nebeliko iš kur semtis žmonėms išminties ir žinių. Ir nutarė pastatyti mokyklą. Pastatę pavadino ją septintąja (nes kadaise čia septyni šaltiniai buvę), o vėliau pervadino Šaltinių — septynių šaltinių garbei.

Vilius Jokūbas, 5a

Kartą gyveno šaltinis, kurio gyslomis tekėjo žinios. Jis buvo labai dosnus — negailėdavo gerų ir gražių patarimų tiems, kurie kreipdavosi į jį. O pagalbos kreipėsi ne tik maži upokšniai, gyvūnai, bet ir žmonės. Dėl to jo žinios vis seko, kol galiausiai šaltinis visai išnyko. Visiems pasidarė labai liūdna, todėl Perkūnas trenkė žaibu į tą vietą ir ten atsirado mokykla, gavusi vardą šaltinio garbei.

Martynas, 6b

Seniai seniai, kai dar velniai žeme lakstė, tyvuliavo šaltinėlis. Jam žmonės savo svajones ir norus kuždėdavo, o jie šaltinėliu tiesiai į dangų keliaudavo. Tai sužinoję velniai labai pasipiktino ir nusprendė šaltinėlį sunaikinti. Užridino vidurin šaltinėlio akmenį, kad šis tekėti negalėtų. Tačiau šaltinėlis nustūmė akmenį ir toliau tekėjo. Tada velniai pastatė sieną, šaltinėliui užtverti, bet ir ją šaltinėlis įveikė. Tada velniai pastatė namą — didelį, gražų bei jame patys apsigyveno. Šaltinėlis negalėjo įveikti šios kliūties ir nustojo tekėjęs. Tai pamatęs Dievas nusileido į žemę ir išvarė velnius iš to namo. Žmonės susirinko jo nugriauti, tačiau pamatę koks jis gražus ir didis, nusprendė jame įsteigti mokyklą, o kadangi ji atsirado šaltinėlio vietoje, tai pavadino Šaltinių mokykla.

Naglis, 5a

Buvo septinto mėnesio septinta diena, kai Perkūnas siautė ir laidė žaibus. Prie didelės eglės tekėjo septyni šaltinėliai. Ten iššoko velnias, o Perkūnas tik trinkt į šaltinėlius ir Šaltinių mokykla atsirado. Paskui velnias į mišką šalia eglės nubėgo. Perkūnas ir ten trenkė. Atsirado stadionas. Įbėgo velnias į mokyklą, Perkūnas ten trenkė ir atsirado daug vaikų, mokytojų. Velnias į direktoriaus kabinetą įšoko, o Perkūnas ir ten trenkė. Atsirado direktorius. Tada sužydėjo aplink mokyklą gėlės ir velnias išsigandęs po velėna palindo. Taip Perkūnas baigė savo darbą.

Dabar vaikai kaip velniukai po mokyklą šmirinėja, o mokytojai su direktoriumi juos tvarkyti bando kaip seniau Perkūnas. Viskas tęsiasi jau daugybę metų. Ir aš ten esu, su draugėmis žaidžiu ir mokytojams nervus gadinu. Jei ne tie šaltinėliai, tai ir mokyklos nebūtų.

Vaiva, 6e

Nelabai seniai per šią vietą, kurioje dabar stovi mano mokykla, tekėjo mažas upelis Šaltinėlis. Žmonės iš jo sėmėsi švaraus vandens. O vanduo turėjo ypatingų galių: atsigėręs vandens tapdavai protingesnis. Iš to upelio atsigerti žmonės suvažiuodavo iš viso pasaulio ir visi likdavę patenkinti. Upelio garbei žmonės pastatė mokymosi įstaigą, ją pavadino Šaltinių mokykla. Bėgant laikui upelis mažėjo ir galiausiai išdžiūvo, o mokykla dar ir šiandien visiems norintiems yra žinių šaltinis.

Tomas, 6b

Ten, kur šiandien stovi Šaltinių pagrindinė mokykla, kadaise buvo bajoro Nykščio dvaras, o šalia jo — nedidelis, labai gražus, niekada neužšąlantis šaltinis. Šio šaltinio vanduo buvo nepaprastas: Kas atsigerdavo, tapdavo kur kas protingesnis, gudresnis. Bajoras labai širdo, kad tiek daug žmonių lankydavosi prie šaltinio, todėl paliepė dvaro samdiniams jį užversti. Bajoro Nykščio dvaras sudegė. Toje pačioje vietoje buvo pastatyta mokykla. O tekėjusio žinių ir išminties šaltinio garbei mokykla gavo Šaltinių pagrindinės mokyklos vardą.

Ieva, 5d

Prieš daugelį metų čia buvo laukai ir pelkynai. Aukštesnėse vietose gyveno žmonės. Viename iš namų gyveno išsilavinęs, mielas, linksmas žmogus, vardu Šaltis. Jis mokė savo kaimelio vaikus skaičiuoti, rašyti, skaityti ir daug kitų dalykų. Vaikams tas labai patiko. O netoliese miškelyje gyveno piktas, niūrus bambeklis. Jam nepatiko vaikai, jų juokas, klegesys. Senis norėjo, kad jam niekas netrukdytų ramiai gyventi. O vienintelis kelias pas Šaltį buvo tiltelis pro Šaltinėlį. Sėdėdamas namuose jis sumanė nugriauti tiltelį ir užridenti šaltinėlį dideliu akmeniu, kad daugiau vaikai pas protinguolį neitų. Kaip sakė, taip ir padarė. Kitos dienos rytą atėję vaikai prie šaltinio nustėro pamatę, kad nėra tiltelio, o aplink tyvuliuoja didelis ežeras. Ir nėra kaip persikelti pas Šaltį. Pradėjo vaikai verkti. Juos išgirdo aukštai debesyse gyvenantis Perkūnas. Pamatęs, kas atsitiko, labai supyko ir paleido žaibą į akmenis. Šis tik pokšt ir subyrėjo į mažus gabaliukus. O kai ištryško šaltinis, iš jo tamsių ir šaltų gelmių išniro graži didelė mokykla. Praėjo daug laiko, bet ir šiandien ši mokykla vadinasi Šaltinių mokykla.

Žygimantas, 6b

Gražioje pievoje netoli miško stūksojo akmuo. Šalia čiurleno šaltinėlis, gyveno velniai ir laumės. Palei akmenį sustatyti suolai ir stalai. O ant akmens pritvirtinta lenta. Ten buvo velnių ir laumių mokykla. Kadangi šaltinėlis buvo stebuklingas, tai visomis vaivorykštės spalvomis mirgėjo užrašas „Šaltinių mokykla“. Po daugelio metų, kai velniai ir laumės tapo tik pasakų veikėjais, gyvavo šaltinėlis, bet nebuvo magijos, liko tik paprastas užrašas. Dabartiniai žmonės akmenį apdirbo, jis tapo skulptūra, vaizduojančia moterį. O prie skulptūros atsirado nauja mokykla. Pavadino ją Šaltinių mokykla.

Roberta, 6e