Lietuviško žodžio skambesys

„Kalba, kuria mes kalbam ir kuria didžiuojamės, yra mūsų kalba. Joje užtenka žodžių meilei ir neapykantai, džiaugsmui ir liūdesiui. Ji niekam negraso, ji nieko neatstumia. Kaip ir visos, ji nori gyventi“. Šią Just. Marcinkevičiaus lūpomis ištartą tiesą dar kartą patvirtino vasario 2 d. į Šaltinių pagrindinę mokyklą susirinkę Meninio skaitymo konkurso II etapo dalyviai.

12647062_1001018676608652_7738449449406470708_nPirmojoje, 5–8 klasių grupėje, pasirodė 15 dalyvių. Septynių narių komisijai nebuvo lengva išrinkti pačius geriausius, raiškingiausius, nes kiekvienas savaip įdomus, žaismingas, kiekvieno pasakytas žodis suvirpina širdį. Pasitarusi komisija nusprendė III vietą skirti Aistei Kundrotaitei iš Panemunės pagr. mokyklos, Gretai Navickaitei, besimokančiai Šaltinių pagr. mokykloje, bei Rugilei Čiginskaitei, atstovavusiai „Volungės“ pagr. mokyklą. II vieta dalinosi Ričardas Žėkas iš Šaltinių pagr. mokyklos bei Arminas Mikalauskas iš Dainavos pagr. mokyklos. O vasario 6 d. važiuos į Vilniaus raj. Pašilių „Šilo“ gimnaziją ir Alytaus miestui atstovaus Kamilė Rekutė iš Dzūkijos pagr. mokyklos. Jai komisija vienbalsiai skyrė I–ąją vietą.

12669536_1001018593275327_3834202157327665118_n
5–8 klasių grupėje komisijos vertinimui buvo pristatytos ir dvi literatūrinės kompozicijos. Pasitarus nuspręsta, kad regione miestui atstovaus Šaltinių pagrindinės mokyklos mokinių meninė kompozicija, sukurta remiantis lietuvių liaudies kūryba, „Melagis melavo“.

12642436_1001018749941978_5647899568389934381_n
Antrojoje dalyje žodžio skambesiu komisiją ir susirinkusiuosius džiugino 9–10 ir I–IV klasių mokiniai. Iš aštuonių dalyvių komisija geriausiai įvertino Vaivą Gudaitytę, Putinų gimnazijos trečiokę, Jai skirta I–oji vieta ir garbė atstovauti miestui regiono ture. II–ąja vieta dalinosi Džiuginta Paulėkaitė iš A.Ramanausko– Vanago gimnazijos bei Kotryna Grušauskaitė iš Jotvingių gimnazijos. III–ąja vieta džiaugėsi du vaikinai: Karolis Vaičaitis iš Šv. Benedikto gimnazijos ir Aurimas Kamaitis iš Šaltinių pagr. mokyklos.
Greitai prabėgo diena Šaltinių pagr. mokykloje, dar ilgai komisijos ir dalyvių galvose skambės raiškus lietuviškas žodis.

Dalia Dabušinskienė, vertinimo komisijos pirmininkė

Lietuvos vaikai kuria pasakas

Sveikiname 5b kl. mokinę Ugnę Gudaitytę (mokytoja Marytė Šuminskienė) ir 5d klasės mokinę Urtę Dvareckaitę (mokytoja Dalia Dabušinskienę). Šių mergaičių sukurtos pasakos pateko į knygą „Lietuvos vaikai kuria pasakas“.

DSCN8168

Ugnė Gudaitytė „Perkūno akmuo“

Seniai, seniai gyveno trobelėje vargšas žmogus. Išėjo vieną dieną į mišką. Prisirinko uogų, grybų ir eina sau toliau ieškoti. Sutiko jis senelį. Paklausė kur jis matęs daugiau maisto.

O šis ir atsakė:

-Aš žinau daug vertingesnį dalyką, negu tavo uogos ir grybai. Už upės stovi užburta pilis, o joje stebuklingas Perkūno akmuo. Bet ne taip lengva jį rasti.

Vargšas apsidžiaugė ir iškeliavo tos pilies ieškoti. Priėjo prie upės. Galvoja, kaip ją perbristi. Prisikirto medžių, pasidarė plaustą ir išplaukė. Bet staiga suburbuliavo vanduo, iškilo keista, jūržolėmis pasipuošusi būtybė. Žmogus nustėro, išsigando pamatęs ją.

Būtybė suriko:

-Kas tu toks? Ir ką veiki mano vandenyse?

-Aš paprastas žmogus. Išplaukiau ieškoti Perkūno akmens, o kas tu toks?-ramiai atsakė vargšas.

-Aš esu Žilvinas-vandens valdovas. Be mano leidimo tu šių vandenų tikrai neperplauksi. Turi atsakyti į labai sunkų klausimą.

Žmogus ilgai pamąstė ir sutiko.

Žilvinas tarė:

-Žemiau už gyvatę šliaužioja, aukščiau už paukščius skraido.

Vargšas galvojo, mąstė ir pagaliau atsakė:

-Vanduo!

Vandens dievas labai nustebo, kad paprastas žmogus atspėjo tokią sunkią mįslę.

-Na gerai jeigu tu toks protingas aš tau leisiu perplaukti mano vandenis.

Žilvinas praleido žmogų ir pamojavo žolėmis aplipusiomis rankomis.

Netoliese jis pamatė nedidelį mišką .Priplaukęs išlipo į krantą. Einant tamsiu mišku netikėtai kelią pastojo atgijęs medis, kuris pavirto neapsakomo grožio mergele. Vargšas žmogus pamatęs nustebo, o gražioji mergelė paklausė:

-Kas tu toks? Ką čia veiki mano valdose?

-Aš paprastas žmogus, atkeliavau ieškoti Perkūno akmens. O kas tu tokia?-tarė vargšas.

-Aš esu miško deivė Medeina. Saugau miško ramybę. Jei išpildysi mano norą, galėsi keliauti toliau. Turi pririnkti pintinę gilių, kurias miško viduryje užkasi žemėje, kad ryte išdygtų didingas šventasis medis- Ąžuolas.

Nieko nebeliko žmogui, kaip atlikti šį darbą. Pririnkęs pintinę gilių iškasė duobę miško viduryje,  kur supylė ąžuolo sėklas, užpylė jas žemėmis ir pavargęs atsigulė miegoti.

Atsibudęs ankstyvą rytą negalėjo patikėti pamatęs stebuklingą reginį. Prieš jį stovėjo didelis, aukštas, galingas ąžuolas. Vargšas apsidžiaugė, kad pasisekė išpildyti miško deivės Medeinos norą.

Išėjusį iš miško užklupo didelė audra. Dangus maišėsi su žeme. Tamsiuose debesyse pasirodė raudonais rūbais vilkintis senis. Žmogus pamatė, kad senio rankose blyksčioja žaibai. Jis labai išsigando. Senis paklausė:

-Ko ieškai, gerasis žmogau?

-Ieškau Perkūno akmens, kuris yra užburtoje pilyje.-atsakė žmogus.

-O kam reikalingas tau tas akmuo?-paklausė senis.

-Jis reikalingas tam, kad mano kaimo žmonės būtų turtingi ir laimingi.-atsakė vargšas.

-Aš esu Perkūnas- dangaus valdovas. Aš tau padėsiu. Tas akmuo yra mano pilyje ant aukšto kalno. Bet tu turi padaryti vieną darbą. Duosiu aš tau šventosios ugnies, kurią turi nunešti į pilį ir ja uždegti aukurą pilyje. Bet saugokis žvarbių vejų kurie neužgesintų ugnies.

Vargšas sugalvojo padaryti iš akmenų žibintą, kuriame įdėjo deglą su šventa ugnele.

Žmogus daug vargo bet vis tiek užlipo į kalną. Pamatė nuostabią pilį, bet joje buvo labai tamsu. Šviesdamasis žibintu kelią jis surado aukurą. Uždegęs šventą ugnį aukure, jis pamatė šviečiantį akmenį, kuris skleidė šilumą ir šviesą. Žmogaus veidą nušvietė šypsena. Tai buvo Perkūno akmuo.

Jis tą akmenėlį paėmęs suvyniojo į baltą drobelę ir keliavo atgal į savo kaimą. Akmenį saugojo nuo blogų akių. Ėjo tris dienas ir tris naktis, kol grįžo į savo namus. Visi žmonės atrodė liūdni, tada žmogus ištraukė iš baltos drobės šviečiantį akmenį, kuris nušvietė visą kaimą. Žmonės apsidžiaugė. Ilgai laukta laimė sugrįžo i jų namus.

Žmonės padėkojo gerajam žmogui ir visi ilgai ir laimingai gyveno.

DSCN8173

Sveikiname 7c klasės mokinę Ievą Barysaitę, užėmusią I – ąją vietą A. Baranausko ir A. Vienuolio memorialinio muziejaus surengtame Antano Vienuolio legendų konkurse „Nuo to laiko daug amžių praėjo…“ (Antanas Vienuolis)“, kuris buvo skirtas Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklų 5–10  klasių mokiniams.

Mokinei konkursui ruoštis padėjo lietuvių kalbos mokytoja Dalia Dabušinskienė. Dėkojame.

show

Pateikiame keletą Ievos atsakymų į pateiktus konkurso klausimus.

Kuo ypatinga Medvėgalio pilis? Atsakykite remdamiesi tekstu.

Visų pirma, Medvėgalio pilis yra ypatinga savo paslaptinga, sunkiai pasiekiama vieta. Atrodo, kad ji čia pat, bet ,,jei neprigersi giliuose grioviuose, nenugarmėsi pelkių akivaruose, tai, prisikasęs kalno, tikrai galą gausi vilkaduobėse”. ,,Iš tolo piliakalnis atrodė riteriams kaip visai negyvenama sala su užburta pilim”. Savo išvaizda ji priminė pasakose skaitytus valdovų rūmus: ,,Žiūrėjo riteriai į piliakalnį ir į pilį, gėrėjos ir negalėjo atsigrožėti. Ypač jų dėmesį kreipė aukštas pilies kuoras, kuris iš tolo atrodė jiems it ant viso piliakalnio uždėta karūna”. Be to, šios pilies gyventojai pirmą kartą nugalėti čekų karaliaus Jono kariuomenės, antrą kartą sugebėjo ne tik atsilaikyti, nesileisti sunaikinami, bet ir atkeršijo kryžiuočiams: ,,Paimtą į nelaisvę komturą Markvardą Košau visų pajuokai pasodino ant to paties meškos kailiais apsiūto eržilo, užvedė ant Medvėgalio ir, (…), sudegino ant laužo.”

Su kokia pasaka galima sieti legendą ,,Medvėgalio pilis“? Panašumus įvardykite.

Mano manymu, ši legenda panaši į lietuvių liaudies pasaką ,,Eglė žalčių karalienė”. Nužudytasis pilies gynėjas buvo vardu Žilvinas. ,,Perkūnas apkarūnavęs Žilvino dvasią gintaro karūna ir apgyvendinęs ją jūros dugne atstatytuose Jūratės rūmuose”. Pasakoje Žilvinas taip pat buvo Baltijos dvasia, gyveno nuostabiuose gintaro rūmuose jūros dugne. Legendoje Žilvino mylimoji  Audronė, tapusi vaidilute, ,,didelėms bangoms siaučiant, prisiartindavo prie pat jūros, šaukdavo Žilvino dvasią”. Pasakoje Eglei su vaikais išėjus į tėviškę aplankyti artimųjų, Žilvinas irgi grįžus prie jūros liepė jį kviesti vardu. Išdavus jauniausiajai dukrelei vyro ir tėvo vardą, Eglės broliai Žilviną užkapojo dalgiais (,,Dalgiais broliai pikti užkapojo mane”).  Legendoje  kryžiuočių ,,ginklanešiai išmušė jam (Žilvinui) iš rankų ginklą ir jį patį sukapojo kalavijais”.

Kokios žmogaus ydos, silpnybės smerkiamos Antano Vienuolio legendose ir padavimuose? Atsakymą pagrįskite konkrečiais pavyzdžiais iš kūrinių.

Begalinis godumas, turto geidimas pražudo kryžiuočius legendoje ,,Naglio kalno lobiai”.

Turtai laimės žmogui neatneša legendoje ,,Užkeikti vienuoliai’’. Čia prieš Dievą nusideda godūs vienuoliai, ,,pralieję nekaltą savo brolių kraują ir pamilę auksą labiau už savo artimą”.

Pasitikėjimas svetimtaučiu, užkariautosios šalies įkaitu legendoje ,,Šventvartė”. Magistras tikėjo, kad graži jauna vaidilutė Vida nuves jį į Vorutą, be to nugarą atsuka ir daugybę metų augintas ir krikščioniška dvasia auklėtas buvęs pagonis Algis.

Liaudies išmintis byloja, kad žodis žvirbliu išlekia, jaučiu sugrįžta. Šią tiesą patvitina legenda ,,Platelių ežero paslaptis”. Grafaitei Zifrinai lengva ranka davus pažadą ištekėti už to, kuris iš ežero dugno ištrauks jos deimanto šukas, o po to nė nesusimąsčius ištarus lyg ir nuosprendį laimėjusiajam Gervazui: ,,Mirk!”, jos ir Gervazo motinos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom. Gervazo motina, plakama rykštėmis, miršta, o grafaitei pradeda vaidentis, girdi skenduolio balsą.

Įvardykite tris dalykus, ko Antano Vienuolio legendos ir padavimai gali pamokyti XXI amžiuje. Argumentuokite, kodėl tai svarbu mūsų dienų jaunimui.

Legendos gali pamokyti, kad reikia mylėti savo tėvynę, neiti į kompromisus su savo sąžine, nesitarti su priešais. XXI amžiuje žmonės negerbia, nemyli savo tėvynės, dėl naudos, turtų išduoda savo vertybes, įsitikinimus.

Dažnai tenka girdėti draugų pasakymą: ,,Čia nieko baisaus, ką aš čia tokio pasakiau”. Mes nebesugebame įvertinti ir suprasti, kad ne laiku ir ne vietoje pasakytas žodis gali įžeisti, pažeminti.

Netapti savo tėvynės išdavikais. Labai patiko legendoje ,,Gražuolės Lalos kalnas” pasakyta mintis: ,,Geriau einant pirmyn mirti, negu, priešams nugarą atgręžus, sveikam pasprukti”.

Kaip ir kryžiuočių kariai mūsų jaunimas nori labai gerai ir turtingai gyventi. Tik mažuma supranta, kad pirmiausia reikia gerai mokytis, siekti išsilavinimo, o tik po to gero atlyginimo.

,,Norėčiau būti panašus į…“. Baikite šią mintį, įrašydami vieną iš legendų personažų. Argumentuokite šį pasirinkimą 4-5 sakiniais.

Norėčiau būti panaši į Lalą, nes ji yra labai graži ir protinga. Taip pat narsi, sugebanti įtikinti, pasiekianti užsibrėžto tikslo. Ji puiki kalbėtoja, oratorė. Ypač todėl, kad ji pasitiki savimi, žino savo vertę, yra išdidi.

Sveikiname  lietuvių kalbos konkurso „Kengūra 2015″​ laimėtojus:

Vakarę Šuliauskaitę (6b) – auksinės Kengūros diplomas,

Andrių Gegužį (8c) – auksinės Kengūros diplomas,

Beną Skripkiūną (6b) – sidabrinės Kengūros diplomas,

Arną Jančiuką (6b) – oranžinės Kengūros diplomas.

images

Dėkojame lietuvių kalbos mokytojoms: Jolitai Petkevičienei ir Onai Gvozdiovienei.

„Olympis 2015″

Sveikiname „Olympis 2015″ lietuvių kalbos ir literatūros konkurso prizininkus:

Beną Skripkiūną (6b) – I vieta, 59 iš 914 Lietuvos šeštokų (mokytoja Jolita Petkevičienė);

Vakarę Šuliauskaitę 6b) – II vieta (mokytoja Jolita Petkevičienė);

Arną Jančiuką (6b) – II vieta (mokytoja Jolita Petkevičienė);

Povilą Gaušį (7c) – II vieta (mokytoja Dalia Dabušinskienė);

Aliną Radišauskaitę (6b) – III vieta (mokytoja Jolita Petkevičienė).

owl_olympis