Kuriu literatūrinę pasaką

Paskelbė Dalia

6a kl. mokinių Austėjos Bandonytės ir Smiltės Jaruševičiūtės bendras kūrybinis darbelis „Kuriu literatūrinę pasaką“.

20161206_115108

Žalčio paslaptis

Paskelbė Dalia

Aistę visi mylėjo už jos gerumą, švelnumą, sumanumą, grožį, šypseną ir mėlynas kaip dangaus žydrynė akeles. Jai buvo 10 metų. Mergaitė gyveno tik su močiute nedidelio miestelio pakraštyje. Prieš metus jos brangiausias žmogus – mama – išvyko į tolimą šalį. Išsiskyrimo dienos mergaitė nė valandėlės negalėjo pamiršti. Tą dieną ašarėlės krito, nors mama sakė, kad ji, gydytoja, labai reikalinga tolimame krašte sergantiems žmonėms, kad grįš, kai tik pagelbės skausmus kenčiantiems žmonėms. Sutartu laiku jos kiekvieną dieną kalbėdavosi naudodamos kompiuterinę programą „Skype“.

Aistės širdelė turėjo vieną didelį troškimą – turėti gražius plaukus, nes jie nuo gimimo buvo trumpi, trumputėliai ir neaugo. Kad anūkė mažiau išgyventų, močiutė jai megzdavo gražias kepurėles, pasiūdavo spalvingų skarelių. Kadangi mergaitei viskas labai tiko, tai net klasės draugės bandė kopijuoti ir nešiojo tokius galvelių apdangalus. Gal dėl Aistės gerumo niekas iš jos nesityčiojo, nepravardžiavo.

Vieną vasaros dieną praūžė audra. Buvo daug nulaužtų medžių, bet kitos dienos rytas išaušo saulėtas ir gražus. Močiutė su Aiste išsiruošė į netolimą miškelį pasirinkti žemuogėlių. Jos taip darydavo dažnai. Laukymėje, saulutės išpuoštoje uogelių raudoniu, jos džiugiai pradėjo rinkti uogeles. Betiesdama rankelę prie vešlaus žemuogių krūmelio, mergaitė pamatė nuvirtusio medžio prispaustą žaltį. Iš netikėtumo net aiktelėjo! Kad tai žaltys, ji pažino iš geltonų dėmelių ant jo galvutės, bet ten dar puikavosi lyg auksinis žiedelis, lyg karūnėlė. Pribėgo ir močiutė. Jos abi stengėsi pakelti medį, bet jėgų buvo per mažai.

– Reikia stiprios lazdos kaip svirties, – sumanė Aistė, prisiminusi mokytojos aiškinimą. Aistė staigiai nubėgo į mišką ieškoti tinkamos lazdos, bet močiutei pavyko vienai išlaisvinti žaltį.

Prisiuogavę jos laimingos grįžo namo. Dalį uogų suvalgė, o iš likusių močiutė išvirė uogienę ir perspėjo anūkę, kad valgyti bus galima tik jai leidus.

Aistė nenumanė, kad nelaimė čia pat. Netikėtai mirė močiutė. Mergaitė mamai parašė žinutę apie nelaimę, bet gavo trumpą atsakymą, kad sugrįžti negali, kad dukra kreiptųsi į krikšto mamą, saugotų močiutės pelenus, o vėliau, kai sugrįš iš tolimos šalies, abi juos palaidos. Mergaitė dar norėjo motinos paklausti negrįžimo priežasčių, bet ryšys nutrūko.

Aistė žinojo pavadinimą šalies, kur buvo jos mama, todėl nutarė ten nuvykti ir ją susirasti. Palikdama namus, mergaitė juos apžiūrėjo paskutinį kartą. Jos akį patraukė žemuogių uogienė. Pusę suvalgiusi, ji bandė uždengti stiklainį ir tik tada pastebėjo jo vidinėje pusėje užrašą: „Valgyti per dvyliktąjį gimtadienį (žalčio paslaptis)“. Aistė suprato padariusi klaidą. Staiga ją apėmė miegas. Ji sapnavo močiutę, kuri paprašė: „Eik prie didžiojo kelio, lauk mėlyno furgonėlio, jis sustos, tu įlipk. Ilgai važiavęs jis vėl sustos, tada išlipk. Medyje tupės didžiulis erelis, tu jo neišsigąsk, suplok 12 kartų. Atskridus ereliui, sėsk ant jo nugaros ir jis nuneš tave į tą šalį, kur dabar mama“. Pabudusi Aistė pasiėmė močiutės palaikų pelenus, supiltus į kavos dėžutę, ir nuėjo prie didžiojo kelio abejodama sapno tikrumu. Patikėjo tada, kai mėlynas furgonėlis sustojo. Viskas vyko taip, kaip sapne. Tik išlipant iš mašinos iškrito kavos dėžutė ir atsidengė, dalis pelenų išsipylė. Mergytės ašarėlės krito ant žemės, o keletas pataikė ir į dėžutę. Tada iš dėžutės pakilo mėlyni dūmeliai, švystelėjo močiutės siluetas, kažkas palietė jos galvelę ir geltoni plaukai nusidriekė iki kelių. Aistė pamatė ir didžiulį erelį, kuris nusileido prie jos, suplojus 12 kartų. Mergaitė užšoko ant jo nugaros, paukštis pakilo aukštai, sklendė orą, o gražūs jos plaukai atrodė lyg geltonas debesėlis.

Paukštis nusileido tolimoje šalyje, mergaitė ten susirado mamą, nes gydytojos vardą žinojo kiekvienas sutiktas tos šalies žmogus, dėkingas už vaistus nuo baisaus mirtino viruso. Abi verkė iš laimės. Matydami tokį susitikimą, apsiverktų visi, kurių širdis atvira gėriui.

Viltė Kmieliauskaitė, Šaltinių pagrindinė mokykla, 5c klasė, Alytus

Konsultavo Elė Zdanavičienė, lietuvių kalbos mokytoja metodininkė

Medinė rožė

Paskelbė Dalia

Kitą kartą miško proskynoje gyveno senas medkirtys su pačia ir trimis sūnumis. Vyresnėliai buvo protingi ir stiprūs, bet išpuikę, o jaunėlis, nors kvailelis, geraširdis. Kartą broliai susiginčijo, kas iš tėvo gaus trobą, o kas eis, kur kojos neša. Tėvas, išgirdęs juos, nusprendė, kaip bus.

– Kai dar buvau mažas, miške prie upės, pasodinau medį. Suraskite jį, nukirskite ir išdrožkite bet kokį dirbinį, ir tas, kurio darbas bus gražiausias, gaus mano trobą.

Išleido vyriausiąjį sūnų, davė kirvį, kaltą bei peilį, o motina dar įdėjo pyrago ir odmaišį midaus.

Surado vyriausiasis medį, apie kurį tėvas pasakojo, ir pamatė šalia stovintį senelį. Vyras atsisėdo kuo toliau nuo varguolio ir išsitraukė pyragą. Senelis priėjęs paklausė, ar galėtų ir jam kąsnelį duoti. Vyresnėlis pradėjo plūstis: mat nori pyrago! ,,Pačiam neužteks, kitiems neduosiu,“ – pagalvojo ir pastūmė senelį. Tas pargriuvo ir susimušė, sumurmėjo kažką panosėje ir, vos ne vos atsistojęs, lėtai, pasiramsčiuodamas lazda, nupėdino šalin. Tada vyresnėlis čiupo kirvį ir užsimojo kirsti medį, tačiau kirvis, vos palietęs medį, subyrėjo į šipulius. Nežinodamas, ką daryti, iš netoli tekėjusios upės ištraukė medžio gabalą, išdrožė šaukštelį ir parėjo namo. Prisipažino, kas įvyko, tik tada, kai tėvas norėjo atgauti kirvį.

Tada išėjo vidurinėlis, Jam nutiko tas pats kaip ir vyresnėliui. Išdrožė iš šakos peilį ir parėjo. Jaunėlis prašėsi išleidžiamas, bet tėvas tokių kalbų net girdėti nenorėjo. Ką darysi, turėjo jaunėlis likti. Tik vėliau, kai įgriso medkirčiui sūnaus maldavimai, gavo riekę supelijusios duonos, atšipusį kirvį ir surūdijusį peilį ir iškeliavo. Susiradęs medį, pamatė po juo sėdintį senelį, kuris paprašė valgio, nes nieko jau seniai burnoje neturėjo, o jaunėlis atidavė jam visą riekę ir jau buvo beeinąs prie medžio, bet senelis, sustabdęs jį, padovanojo stebuklingą kaltą, su kuriuo buvo galima išdrožti bet ką, ko tik širdis geidė. Jaunėlis tik pagalvojo apie rožę, ir kaltas bemat iš medžio išdrožė rožę, tokią gražią, lyg gyvą, raudoną su žaliais lapeliais. Apsidžiaugė kvailelis ir parpėdino namo, parodė visiems rožę, o broliai nustebo: jis juk turi ir kirvį, ir rožę, o jie – tik iš kitų medžių išdrožtus įrankius. Pasiskundė tėvui. Šis tarė:

-Tas, kas brangiausiai parduos savo drožinį iki vakaro gretimame mieste, tas ir gaus trobas.

Išvyko visi, tačiau tik jaunėliui sekėsi: miesto valdytojas už du auksinus nupirko rožę savo dukrai. Vakare, grįždamas namo, vaikinas panoro gerti. Susiradęs šulinį, pasilenkė atsigerti, bet broliai prisėlinę pavogė pinigus, įstūmė kvailelį į šulinį ir grįžo namo. Tada susipešė: nežinojo, kuris gaus trobą.

O jaunėlį leisgyvį ištraukė piemenukas, norėjęs atsigerti, nunešė po medžiu ir laukė, kol šis atgavo sąmonę. Padėkojo jaunuolis vaikui ir išėjo namo. Grįžęs papasakojo tėvui, kas nutiko, o šiam teliko už melą vyresniuosius sūnus nubausti – išvyti iš namų, kur kojos neša. Tada jaunėlį paskyrė naujuoju šeimininku. Taip jis ir dabar ten gyvena, jei nenumirė, o broliai į namus negrįžo, matyt, bastosi po pasaulį.

Jonas Žilinskas, Šaltinių pagrindinė mokykla,5c kl., Alytus

Konsultavo lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Elė Zdanavičienė