Žalčio paslaptis

Aistę visi mylėjo už jos gerumą, švelnumą, sumanumą, grožį, šypseną ir mėlynas kaip dangaus žydrynė akeles. Jai buvo 10 metų. Mergaitė gyveno tik su močiute nedidelio miestelio pakraštyje. Prieš metus jos brangiausias žmogus – mama – išvyko į tolimą šalį. Išsiskyrimo dienos mergaitė nė valandėlės negalėjo pamiršti. Tą dieną ašarėlės krito, nors mama sakė, kad ji, gydytoja, labai reikalinga tolimame krašte sergantiems žmonėms, kad grįš, kai tik pagelbės skausmus kenčiantiems žmonėms. Sutartu laiku jos kiekvieną dieną kalbėdavosi naudodamos kompiuterinę programą „Skype“.

Aistės širdelė turėjo vieną didelį troškimą – turėti gražius plaukus, nes jie nuo gimimo buvo trumpi, trumputėliai ir neaugo. Kad anūkė mažiau išgyventų, močiutė jai megzdavo gražias kepurėles, pasiūdavo spalvingų skarelių. Kadangi mergaitei viskas labai tiko, tai net klasės draugės bandė kopijuoti ir nešiojo tokius galvelių apdangalus. Gal dėl Aistės gerumo niekas iš jos nesityčiojo, nepravardžiavo.

Vieną vasaros dieną praūžė audra. Buvo daug nulaužtų medžių, bet kitos dienos rytas išaušo saulėtas ir gražus. Močiutė su Aiste išsiruošė į netolimą miškelį pasirinkti žemuogėlių. Jos taip darydavo dažnai. Laukymėje, saulutės išpuoštoje uogelių raudoniu, jos džiugiai pradėjo rinkti uogeles. Betiesdama rankelę prie vešlaus žemuogių krūmelio, mergaitė  pamatė nuvirtusio medžio prispaustą žaltį. Iš netikėtumo net aiktelėjo! Kad tai žaltys, ji pažino iš geltonų dėmelių ant jo galvutės, bet ten dar puikavosi lyg auksinis žiedelis, lyg karūnėlė. Pribėgo ir močiutė. Jos abi stengėsi pakelti medį, bet jėgų buvo per mažai.

– Reikia stiprios lazdos kaip svirties, – sumanė Aistė, prisiminusi mokytojos aiškinimą. Aistė staigiai nubėgo į mišką ieškoti tinkamos lazdos, bet močiutei pavyko vienai išlaisvinti žaltį.

Prisiuogavę jos laimingos grįžo namo. Dalį uogų suvalgė, o iš likusių močiutė išvirė uogienę ir perspėjo anūkę, kad valgyti bus galima tik jai leidus.

Aistė nenumanė, kad nelaimė čia pat. Netikėtai mirė močiutė. Mergaitė mamai parašė žinutę apie nelaimę, bet gavo trumpą atsakymą, kad sugrįžti negali, kad dukra kreiptųsi į krikšto mamą, saugotų močiutės pelenus, o vėliau, kai sugrįš iš tolimos šalies, abi juos palaidos. Mergaitė dar norėjo motinos paklausti negrįžimo priežasčių, bet ryšys nutrūko.

Aistė žinojo pavadinimą šalies, kur buvo jos mama, todėl nutarė ten nuvykti ir ją susirasti. Palikdama namus, mergaitė juos apžiūrėjo paskutinį kartą. Jos akį patraukė žemuogių uogienė. Pusę suvalgiusi, ji bandė uždengti stiklainį ir tik tada pastebėjo jo vidinėje pusėje užrašą: „Valgyti per dvyliktąjį gimtadienį (žalčio paslaptis)“. Aistė suprato padariusi klaidą. Staiga ją apėmė miegas. Ji sapnavo  močiutę, kuri paprašė: „Eik prie didžiojo kelio, lauk mėlyno furgonėlio, jis sustos, tu įlipk. Ilgai važiavęs jis vėl sustos, tada išlipk. Medyje tupės didžiulis erelis, tu jo neišsigąsk, suplok 12 kartų. Atskridus ereliui, sėsk ant jo nugaros ir jis nuneš tave į tą šalį, kur dabar mama“. Pabudusi Aistė pasiėmė močiutės palaikų pelenus, supiltus į kavos dėžutę, ir nuėjo prie didžiojo kelio abejodama sapno tikrumu. Patikėjo tada, kai mėlynas furgonėlis sustojo. Viskas vyko taip, kaip sapne. Tik išlipant iš mašinos iškrito kavos dėžutė ir atsidengė, dalis pelenų išsipylė. Mergytės ašarėlės krito ant žemės, o keletas pataikė ir į dėžutę. Tada iš dėžutės pakilo mėlyni dūmeliai, švystelėjo močiutės siluetas, kažkas palietė jos galvelę ir geltoni plaukai nusidriekė iki kelių. Aistė pamatė ir didžiulį erelį, kuris nusileido prie jos, suplojus 12 kartų. Mergaitė užšoko ant jo nugaros, paukštis pakilo aukštai, sklendė orą, o gražūs jos plaukai atrodė lyg geltonas debesėlis.

Paukštis nusileido tolimoje šalyje, mergaitė ten susirado mamą, nes gydytojos vardą žinojo kiekvienas sutiktas tos šalies žmogus, dėkingas už vaistus nuo baisaus mirtino viruso. Abi verkė iš laimės. Matydami tokį susitikimą, apsiverktų visi, kurių širdis atvira gėriui.

 

Viltė Kmieliauskaitė, Šaltinių pagrindinė mokykla, 5c klasė, Alytus

Konsultavo Elė Zdanavičienė, lietuvių kalbos mokytoja metodininkė

Medinė rožė

Kitą kartą miško proskynoje gyveno senas medkirtys su pačia ir trimis sūnumis. Vyresnėliai buvo protingi ir stiprūs, bet išpuikę, o jaunėlis, nors kvailelis, geraširdis. Kartą broliai susiginčijo, kas iš tėvo  gaus trobą, o kas eis, kur kojos neša. Tėvas, išgirdęs juos, nusprendė, kaip bus.

– Kai dar buvau mažas, miške prie upės, pasodinau medį. Suraskite jį, nukirskite ir išdrožkite bet kokį dirbinį, ir tas, kurio darbas bus gražiausias, gaus mano trobą.

Išleido vyriausiąjį sūnų, davė kirvį, kaltą bei peilį, o motina dar įdėjo pyrago ir odmaišį midaus.

Surado vyriausiasis medį, apie kurį tėvas pasakojo, ir pamatė šalia stovintį senelį. Vyras atsisėdo kuo toliau nuo varguolio ir išsitraukė pyragą. Senelis priėjęs paklausė, ar  galėtų ir jam kąsnelį duoti. Vyresnėlis pradėjo plūstis: mat nori pyrago! ,,Pačiam neužteks, kitiems neduosiu,“ – pagalvojo ir pastūmė senelį. Tas pargriuvo ir susimušė, sumurmėjo kažką panosėje ir, vos ne vos atsistojęs, lėtai, pasiramsčiuodamas lazda, nupėdino šalin. Tada vyresnėlis čiupo kirvį ir užsimojo kirsti medį, tačiau kirvis, vos palietęs medį, subyrėjo į šipulius. Nežinodamas, ką daryti, iš netoli tekėjusios upės ištraukė medžio gabalą, išdrožė šaukštelį ir parėjo namo. Prisipažino, kas įvyko, tik tada, kai tėvas norėjo atgauti kirvį.

Tada išėjo vidurinėlis, Jam nutiko tas pats kaip ir vyresnėliui. Išdrožė iš šakos peilį ir parėjo.  Jaunėlis prašėsi išleidžiamas, bet tėvas tokių kalbų net girdėti nenorėjo. Ką darysi, turėjo jaunėlis likti. Tik vėliau, kai įgriso medkirčiui sūnaus maldavimai,  gavo riekę supelijusios duonos, atšipusį kirvį ir surūdijusį peilį ir iškeliavo. Susiradęs medį, pamatė po juo sėdintį senelį, kuris paprašė valgio, nes nieko jau seniai burnoje neturėjo, o jaunėlis atidavė jam visą riekę ir jau buvo beeinąs prie medžio, bet senelis, sustabdęs jį, padovanojo stebuklingą kaltą, su kuriuo buvo galima išdrožti bet ką, ko tik širdis geidė. Jaunėlis tik pagalvojo apie rožę, ir kaltas bemat iš medžio išdrožė rožę, tokią gražią, lyg gyvą, raudoną su žaliais lapeliais. Apsidžiaugė kvailelis ir parpėdino namo, parodė visiems rožę, o broliai nustebo: jis juk turi ir kirvį, ir rožę, o jie – tik iš kitų medžių išdrožtus įrankius. Pasiskundė tėvui. Šis tarė:

-Tas, kas brangiausiai parduos savo drožinį iki vakaro gretimame  mieste, tas ir gaus trobas.

Išvyko visi, tačiau tik jaunėliui sekėsi: miesto valdytojas už du auksinus nupirko rožę savo dukrai. Vakare, grįždamas namo, vaikinas panoro gerti. Susiradęs šulinį, pasilenkė atsigerti, bet broliai prisėlinę pavogė pinigus, įstūmė kvailelį į šulinį ir grįžo namo. Tada susipešė: nežinojo, kuris gaus trobą.

O jaunėlį leisgyvį ištraukė piemenukas, norėjęs atsigerti, nunešė po medžiu ir laukė, kol šis atgavo sąmonę. Padėkojo jaunuolis vaikui ir išėjo namo. Grįžęs papasakojo tėvui, kas nutiko, o šiam teliko už melą vyresniuosius sūnus nubausti – išvyti  iš namų, kur kojos neša. Tada jaunėlį paskyrė naujuoju šeimininku. Taip jis ir dabar ten gyvena, jei nenumirė, o broliai į namus negrįžo, matyt, bastosi po pasaulį.

 

Jonas Žilinskas, Šaltinių pagrindinė mokykla,5c kl., Alytus

Konsultavo lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Elė Zdanavičienė

Lietuvos vaikai kuria pasakas

Sveikiname 5b kl. mokinę Ugnę Gudaitytę (mokytoja Marytė Šuminskienė) ir 5d klasės mokinę Urtę Dvareckaitę (mokytoja Dalia Dabušinskienę). Šių mergaičių sukurtos pasakos pateko į knygą „Lietuvos vaikai kuria pasakas“.

Ugnė Gudaitytė „Perkūno akmuo“

Seniai, seniai gyveno trobelėje vargšas žmogus. Išėjo vieną dieną į mišką. Prisirinko uogų, grybų ir eina sau toliau ieškoti. Sutiko jis senelį. Paklausė kur jis matęs daugiau maisto.

O šis ir atsakė:

-Aš žinau daug vertingesnį dalyką, negu tavo uogos ir grybai. Už upės stovi užburta pilis, o joje stebuklingas Perkūno akmuo. Bet ne taip lengva jį rasti.

Vargšas apsidžiaugė ir iškeliavo tos pilies ieškoti. Priėjo prie upės. Galvoja, kaip ją perbristi. Prisikirto medžių, pasidarė plaustą ir išplaukė. Bet staiga suburbuliavo vanduo, iškilo keista, jūržolėmis pasipuošusi būtybė. Žmogus nustėro, išsigando pamatęs ją.

Būtybė suriko:

-Kas tu toks? Ir ką veiki mano vandenyse?

-Aš paprastas žmogus. Išplaukiau ieškoti Perkūno akmens, o kas tu toks?-ramiai atsakė vargšas.

-Aš esu Žilvinas-vandens valdovas. Be mano leidimo tu šių vandenų tikrai neperplauksi. Turi atsakyti į labai sunkų klausimą.

Žmogus ilgai pamąstė ir sutiko.

Žilvinas tarė:

-Žemiau už gyvatę šliaužioja, aukščiau už paukščius skraido.

Vargšas galvojo, mąstė ir pagaliau atsakė:

-Vanduo!

Vandens dievas labai nustebo, kad paprastas žmogus atspėjo tokią sunkią mįslę.

-Na gerai jeigu tu toks protingas aš tau leisiu perplaukti mano vandenis.

Žilvinas praleido žmogų ir pamojavo žolėmis aplipusiomis rankomis.

Netoliese jis pamatė nedidelį mišką .Priplaukęs išlipo į krantą. Einant tamsiu mišku netikėtai kelią pastojo atgijęs medis, kuris pavirto neapsakomo grožio mergele. Vargšas žmogus pamatęs nustebo, o gražioji mergelė paklausė:

-Kas tu toks? Ką čia veiki mano valdose?

-Aš paprastas žmogus, atkeliavau ieškoti Perkūno akmens. O kas tu tokia?-tarė vargšas.

-Aš esu miško deivė Medeina. Saugau miško ramybę. Jei išpildysi mano norą, galėsi keliauti toliau. Turi pririnkti pintinę gilių, kurias miško viduryje užkasi žemėje, kad ryte išdygtų didingas šventasis medis- Ąžuolas.

Nieko nebeliko žmogui, kaip atlikti šį darbą. Pririnkęs pintinę gilių iškasė duobę miško viduryje,  kur supylė ąžuolo sėklas, užpylė jas žemėmis ir pavargęs atsigulė miegoti.

Atsibudęs ankstyvą rytą negalėjo patikėti pamatęs stebuklingą reginį. Prieš jį stovėjo didelis, aukštas, galingas ąžuolas. Vargšas apsidžiaugė, kad pasisekė išpildyti miško deivės Medeinos norą.

Išėjusį iš miško užklupo didelė audra. Dangus maišėsi su žeme. Tamsiuose debesyse pasirodė raudonais rūbais vilkintis senis. Žmogus pamatė, kad senio rankose blyksčioja žaibai. Jis labai išsigando. Senis paklausė:

-Ko ieškai, gerasis žmogau?

-Ieškau Perkūno akmens, kuris yra užburtoje pilyje.-atsakė žmogus.

-O kam reikalingas tau tas akmuo?-paklausė senis.

-Jis reikalingas tam, kad mano kaimo žmonės būtų turtingi ir laimingi.-atsakė vargšas.

-Aš esu Perkūnas- dangaus valdovas. Aš tau padėsiu. Tas akmuo yra mano pilyje ant aukšto kalno. Bet tu turi padaryti vieną darbą. Duosiu aš tau šventosios ugnies, kurią turi nunešti į pilį ir ja uždegti aukurą pilyje. Bet saugokis žvarbių vejų kurie neužgesintų ugnies.

Vargšas sugalvojo padaryti iš akmenų žibintą, kuriame įdėjo deglą su šventa ugnele.

Žmogus daug vargo bet vis tiek užlipo į kalną. Pamatė nuostabią pilį, bet joje buvo labai tamsu. Šviesdamasis žibintu kelią jis surado aukurą. Uždegęs šventą ugnį aukure, jis pamatė šviečiantį akmenį, kuris skleidė šilumą ir šviesą. Žmogaus veidą nušvietė šypsena. Tai buvo Perkūno akmuo.

Jis tą akmenėlį paėmęs suvyniojo į baltą drobelę ir keliavo atgal į savo kaimą. Akmenį saugojo nuo blogų akių. Ėjo tris dienas ir tris naktis, kol grįžo į savo namus. Visi žmonės atrodė liūdni, tada žmogus ištraukė iš baltos drobės šviečiantį akmenį, kuris nušvietė visą kaimą. Žmonės apsidžiaugė. Ilgai laukta laimė sugrįžo i jų namus.

Žmonės padėkojo gerajam žmogui ir visi ilgai ir laimingai gyveno.