Gintarinė žuvelė ir Kvailelis Jonelis

Kartą, labai labai seniai ant jūrų marių kranto, nusėto  spindinčiais gintaro gabaliukais,  gyveno senas žvejys.  Turėjo jis tris sūnus. Vyresnieji buvo tinginiai, nevalyvi, kerštingi ir labai godūs, o jauniausiasis Jonelis (brolių vadintas Kvaileliu), buvo geras, darbštus ir nuoširdus – bene vienintelė paguoda senam ir pavargusiam tėvui.

Jonelis, nors ir brolių skriaudžiamas, nesiskundė gyvenimu. Jis didesnę laiko dalį praleisdavo žvejodamas kartu su su tėvu.

Vieną dieną atšiaurios marių bangos pasiglemžė tėvą ir liko gyventi jaunėlis tik su broliais. Kas gi būtų pagalvoję, kad brolužiai bus tokie negailestingi Kvaileliui? Po tėvo mirties jie ne tik liepdavo jaunėliui keltis su gaidžiais, nudirbti visus sunkiausius darbus, virti pietus, apeiti gyvulius, bet ir nuolat šaipėsi, stumdė, engė, grasindavo net į namus neįsileisti…

Jonelis buvo nuolankus, nesiskundė niekam, sukandęs dantis vykdydavo brolių užgaidas, tačiau vieną kartą nebeiškentė stumdymų ir išplaukė į marias ieškoti ramybės.

Visai netikėtai kažin kas timptelėjo stipriai Jonelio meškerės galą. Žvilgt Kvailelis – ogi gintarinė žuvelė užkibusi ištrūkti bando! Pagailo žvejui žuvelės – besistengianti išsilaisvinti ji priminė jam jį patį, tokį nelaimingą, trokštantį ištrūkti iš brolių nagų. Atkabino nuo valo ir paleido atgal į marias:

– Plauk, gintarine žuvele, į lasivę. Būk laimingesnė už aš.

Gintarinė žuvelė dar kyštelėjo galvelę iš bangų ir sušnibždėjo žmogaus balsu:
– Neverk, Kvaileli, neliūdėk, Joneli. Buvai man toks gailestingas, išpildysiu tavo tris norus.

Jaunėlis geros širdies buvo, tad ir norus paprastus išsakė: sočiai pavalgyti, šiltai apsirengti, namus pagražinti.

Parplaukė Jonelis namo ir netiki savo akimis: troba gražiausia stūkso, ant tvoros šildosi nauji kailiniai, o stalas valgiais nukrautas. Nespėjo Kvailelis nė pasidžiaugti, kai prisistatė pavyduoliai broliai, iškvotė jaunėlį, iš kur visi turtai visi atsirado, ir liepė plaukti dar kartą jūron, dar daugiau turtų gintarinės žuvelės paprašyti.

Nuplaukė atgal į marias Jonelis visai nusiminęs. Žuvelei pagailo jaunėlio. Norėdama jį nuraminti dar vieną naują trobą padovanojo. Godiesiems broliams ir to negana buvo – liepė trečią kartą plaukti žvejoti, pagauti gintarinę žuvelę ir pargabenti ją į namus, kad galėtų kiekvieną dieną jų norus pildyti.

Ką darys Kvailelis… Išplaukė jūron, laistė sūriom ašarėlėm bangas ir žuvelę šaukė. Gintarinės žuvelės geros būta: išniro iš bangų,  paguodė, nuramino jaunėlį ir liepė tą vakarą  namo nebegrįžti. Paklausė žuvelės Jonelis, nusiramino ir vakarop susirado prieglobstį marių įlankėlėje. Tik staiga kad pasišiaušė jūra, kad pakilo vėjas, kad sušniokštė  bangos, kad pajuodavo dangus – iš marių gelmių išlindo rūstusis gamtos jėgų valdovas Perkūnas ir nuskriejo link brolių namų svaidymasis žaibais.

Rytą grįžęs namo Jonelis rado seną tėvo trobelę, tik niekur brolių nesimatė. O tolumoje aidas gaudė, kad brolius Perkūnas už godumą ir jaunėlio brolio išnaudojimą nubaudęs – savo rūmuose užrakinęs septyniomis spynomis.

Nuo tol laiko Jonelis ramiai ir laimingai gyveno bei gintarinę žuvelę geru vardu minėjo. Ir aš ten buvau, midų alų gėriau, burnoj neturėjau, pro barzdą varvėjo.

 Justas Gebrauskas, 5b kl.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s