Medinė rožė

Kitą kartą miško proskynoje gyveno senas medkirtys su pačia ir trimis sūnumis. Vyresnėliai buvo protingi ir stiprūs, bet išpuikę, o jaunėlis, nors kvailelis, geraširdis. Kartą broliai susiginčijo, kas iš tėvo  gaus trobą, o kas eis, kur kojos neša. Tėvas, išgirdęs juos, nusprendė, kaip bus.

– Kai dar buvau mažas, miške prie upės, pasodinau medį. Suraskite jį, nukirskite ir išdrožkite bet kokį dirbinį, ir tas, kurio darbas bus gražiausias, gaus mano trobą.

Išleido vyriausiąjį sūnų, davė kirvį, kaltą bei peilį, o motina dar įdėjo pyrago ir odmaišį midaus.

Surado vyriausiasis medį, apie kurį tėvas pasakojo, ir pamatė šalia stovintį senelį. Vyras atsisėdo kuo toliau nuo varguolio ir išsitraukė pyragą. Senelis priėjęs paklausė, ar  galėtų ir jam kąsnelį duoti. Vyresnėlis pradėjo plūstis: mat nori pyrago! ,,Pačiam neužteks, kitiems neduosiu,“ – pagalvojo ir pastūmė senelį. Tas pargriuvo ir susimušė, sumurmėjo kažką panosėje ir, vos ne vos atsistojęs, lėtai, pasiramsčiuodamas lazda, nupėdino šalin. Tada vyresnėlis čiupo kirvį ir užsimojo kirsti medį, tačiau kirvis, vos palietęs medį, subyrėjo į šipulius. Nežinodamas, ką daryti, iš netoli tekėjusios upės ištraukė medžio gabalą, išdrožė šaukštelį ir parėjo namo. Prisipažino, kas įvyko, tik tada, kai tėvas norėjo atgauti kirvį.

img_3261

Tada išėjo vidurinėlis, Jam nutiko tas pats kaip ir vyresnėliui. Išdrožė iš šakos peilį ir parėjo.  Jaunėlis prašėsi išleidžiamas, bet tėvas tokių kalbų net girdėti nenorėjo. Ką darysi, turėjo jaunėlis likti. Tik vėliau, kai įgriso medkirčiui sūnaus maldavimai,  gavo riekę supelijusios duonos, atšipusį kirvį ir surūdijusį peilį ir iškeliavo. Susiradęs medį, pamatė po juo sėdintį senelį, kuris paprašė valgio, nes nieko jau seniai burnoje neturėjo, o jaunėlis atidavė jam visą riekę ir jau buvo beeinąs prie medžio, bet senelis, sustabdęs jį, padovanojo stebuklingą kaltą, su kuriuo buvo galima išdrožti bet ką, ko tik širdis geidė. Jaunėlis tik pagalvojo apie rožę, ir kaltas bemat iš medžio išdrožė rožę, tokią gražią, lyg gyvą, raudoną su žaliais lapeliais. Apsidžiaugė kvailelis ir parpėdino namo, parodė visiems rožę, o broliai nustebo: jis juk turi ir kirvį, ir rožę, o jie – tik iš kitų medžių išdrožtus įrankius. Pasiskundė tėvui. Šis tarė:

-Tas, kas brangiausiai parduos savo drožinį iki vakaro gretimame  mieste, tas ir gaus trobas.

Išvyko visi, tačiau tik jaunėliui sekėsi: miesto valdytojas už du auksinus nupirko rožę savo dukrai. Vakare, grįždamas namo, vaikinas panoro gerti. Susiradęs šulinį, pasilenkė atsigerti, bet broliai prisėlinę pavogė pinigus, įstūmė kvailelį į šulinį ir grįžo namo. Tada susipešė: nežinojo, kuris gaus trobą.

O jaunėlį leisgyvį ištraukė piemenukas, norėjęs atsigerti, nunešė po medžiu ir laukė, kol šis atgavo sąmonę. Padėkojo jaunuolis vaikui ir išėjo namo. Grįžęs papasakojo tėvui, kas nutiko, o šiam teliko už melą vyresniuosius sūnus nubausti – išvyti  iš namų, kur kojos neša. Tada jaunėlį paskyrė naujuoju šeimininku. Taip jis ir dabar ten gyvena, jei nenumirė, o broliai į namus negrįžo, matyt, bastosi po pasaulį.

 

Jonas Žilinskas, Šaltinių pagrindinė mokykla,5c kl., Alytus

Konsultavo lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Elė Zdanavičienė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s